Vaikystės prieblandoje it lopšinė — žingsniai,
Kurių ritmu gyvi visi namai.
Į ryto plakinį Kalėdų ženklas — miltai
Ir alkio slibiną pažadinę kvapai.
Stebiuos, koks jaunas dar mamaitės balsas,
Jos žodžiai glosto klausą ir jausmus.
Jos keistas požiūris, kad kaltas lyg nekaltas,
Tarytum mėtinis paglostymas vėsus.

Aš vėl užsnūstu. Prabundu. Prašvito
Iš seno namo skubantys rytai.
Mamaitė liko lyg pasaulis kitas,
Kur sugrįžti, bet supranti — vėlai.
Nėr žingsnių čežesio ir pasikeitęs kvapas,
Pilki šešėliai žaidžia kertėse.
Ramybė vaikiška senam name prašapo
Su viena ašara. It mėtine — vėsia.