Po nakties ant kiekvieno paviršiaus
Netvarus šerkšno parašas liko,
O po plonu ledu
Burbuliuoja gyvybės netekęs vanduo.
Žnaibo kūną žvarba
Tarsi lapkrity sąžinės plikos
Susitiko vėles, o tos liepė glėbius atlapot.
Ko tūlojies, gūžies?
Sutikai dar ne nuosavą mirtį.
Balzgani paryčiai
Nepažadino mintį nubust?
O nakties parašai —
Grynas melas — nubiro, nutirpo,
Nuvarvėjo lašais
Per užgėlusius tavo pirštus.
Suturėt nebandau.
Kyla vėjas. Dangus pleiskanoja.
Mudu stovim lauke.
Medžiai meta lapus, mes — jausmus.
Po šerkšnu kaip pažint,
Jog esu ta pati, mylimoji?
Gal atminsi tada,
Iš po ledo kai lašas išplūs?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Lacrima
Sukurta: 2016-11-06 09:10:17
Norisi skaityti dar ir dar , ir dar.... Ačiū.
Vartotojas (-a): daliuteisk
Sukurta: 2016-11-06 00:50:09
Neišvengiamas kitimas – gamtoje, jausmuose ir skausmingas noras išsaugoti pastovumą, išskaityti pranašiškus ženklus, Jog esu ta pati, mylimoji?
Ir taip nebanaliai pasakoma, kaip vien Nijolena moka:
„Kyla vėjas. Dangus pleiskanoja.
Mudu stovim lauke." – neišvengiamai lemties skiriami žmonės, tolstantys.
Kiekvieną Nijolenos eilėraštį norisi kelti į mėgstamiausius ir skaityti, skaityti dar.
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-11-05 23:09:32
Medžiai meta lapus, mes jausmus...