Po nakties ant kiekvieno paviršiaus
Netvarus šerkšno parašas liko,
O po plonu ledu
Burbuliuoja gyvybės netekęs vanduo.
Žnaibo kūną žvarba
Tarsi lapkrity sąžinės plikos
Susitiko vėles, o tos liepė glėbius atlapot.
Ko tūlojies, gūžies?
Sutikai dar ne nuosavą mirtį.
Balzgani paryčiai
Nepažadino mintį nubust?
O nakties parašai —
Grynas melas — nubiro, nutirpo,
Nuvarvėjo lašais
Per užgėlusius tavo pirštus.
Suturėt nebandau.
Kyla vėjas. Dangus pleiskanoja.
Mudu stovim lauke.
Medžiai meta lapus, mes — jausmus.
Po šerkšnu kaip pažint,
Jog esu ta pati, mylimoji?
Gal atminsi tada,
Iš po ledo kai lašas išplūs?