2016-11-05.
Dienoraštis – kaip sąžinė, jis turi būti tikras, nesumeluotas. Tik ar tai iš viso įmanoma? Ar galima atvirai kalbėti apie išgyvenimus, apie kuriuos dažnai negali  atvirai prisipažinti net sau, ką besakyti – kitiems?  Net tada, kai ateina laikas, kai sau jau, atrodo, gali sakyti viską – nors skauda, bet žinai, kad nebeišsiginsi, kas buvo – buvo? O ir nereikia. Pagaliau paskutinė pakopa, kai tą viską gali sakyti net visiems, bet tik apie save? Kada tai nutinka? Kai supranti, kad  gyvenimo būta niekuo neypatingo, kad viskas žmogiška ir, jei gali suprasti pats, tai gali ir kiti – džiaugsmą ir skausmą, sėkmes ir paklydimus, išryškėjančius prigimties savitumus, savos ir aplinkinių žmonių, kurių, pasirodo, nepažinai, vėl ir vėl tarsi iš naujo sutinki, svetimus, kitokius, negu manei esančius, nes nieko negalima pažinti iki galo, nei savęs, nei kito.
Šiandien – ta diena, kai supratau, kad esama ir dar vienos pakopos. Kažin, ar jau paskutinės? Tai metas, kai galiu kalbėti viską, visiems, apie visus, save ir aplinkinius, tuos, su kuriais valgyta druska, ne vienas pūdas druskos, ir nesijausti kalta, išdavusi, prisimelavusi, nes juk niekam nesu davusi priesaikos saugoti paslaptis, o ir tų paslapčių nebuvo, buvo tik gyvenimai, kurie nėra kažkieno nuosavybė. Ir teisybės negaliu išduoti, nes jos juk nežinau – tiek savas, tiek kitų gyvenimai mano pasakojimuose yra tokie, kokie man atrodo, o tikrai ne tokie, kokie buvo iš tiesų.
Dėl visa ko keičiu vardus, nepaminiu vietovių, datų – praeities. Tik šiandieninę, nes ji nereiškia nieko. Tai data, kai man pasaulis atrodo toks, kokį štai jį vaizduoju, o dar vakar atrodė visai ne toks ir nežinau, kaip atrodys rytoj. Kartais vienas žodis, žvilgsnis, poelgis pakeičia viską ir vėl tenka iš naujo mėginti susigyventi su nauju pasauliu, žmonėmis. Kartais tas virsmas išteisina, kartais pražudo – draugystę, tikėjimą žmonėmis.
 
Įdomiausia, bent man, būdavo apsigyventi naujoj vietoj, ypač kaime. Ateini ir randi nusistovėjusią tvarką, visi vienas kitą pažįsta, žino vardus ir pravardes, jų kilmę, kas kam giminė, draugai ar priešai, kas geras žmogus, o su kuriuo nereikia draugauti, kas koks buvo vaikystėj, koks ir kodėl yra dabar. Tik aš nežinau nieko, tarsi žaisčiau slėpynių tamsiam kambary, nuolat papuldama į keisčiausias situacijas – patirtis kaupiasi per džiugius atradimus, gumbus ir nuoskaudas ir labai greitai pajunti, galėsi ar negalėsi pamilti, įsigyventi. O paskui supranti, kad nėra prasmės kaitalioti vietos – visur yra gerų, visur blogų žmonių.
Gelbėdavo profesijos savitumas – gydytojas į žmones eina su geranoriška nuostata ir žmonės į jį žiūri tikėdamiesi nuoširdumo, pagalbos. Svarbu vieniems kitų nenuvilti ir nepainioti profesijų, ypač neįsijausti į teisėjo rolę.
Mano kaime buvo daug grįžusių iš tremties. Ne į tuščią vietą grįžusių, o į savo namus. Tie žmonės gražiai sugyveno, susitikę kalbėdavosi, garsiai ir nebijodami, tiek drąsiai jautėsi, kad viena mergaitė iš trijų draugių, sibiriačkom vadinamų, Janikė, milicijoj niekaip negalėdama sutvarkyti registracijos reikalų, pakėlė balsą. Jai buvo pasiūlyta grįžti į Sibirą.
– Ne, – atkirto – mes jau buvom, dabar jūs pavažiuosit!
Atkirto ir... nieko, nebe tie laikai buvo, priregistravo. Paklausiau – ar nebijojo taip atsikirsti?
– Tuo mes ir skiriamės nuo likusių Lietuvoj: mes buvom išplėšti iš namų, sunkiai dirbom, šalom, badavom, bet tikrai nieko nebijojom.
Tos sibiriačkos visur buvo kartu – Sibire tam pačiam miškų ūky, tais pačiais metais sugrįžo, visos kartu baigė šiokius tokius Raudonojo  kryžiaus med. seserų kursus, dirbo toj pačioj ligoninėj. Vieną iš jų, tą Janikę, ypač pamėgau. Draugystėm laiko nebuvo, tik kažkaip mieliau būdavo ligoninėj, jei ji budėdavo, smagu, jei ją rasdavau atėjusi naktį pas silpną ligonį – žinodavau, kad padarys viską, jei ko nežino, pasiklaus. Sykį prireikė skubiai perpilti ligonei kraują. Aš baruosi su rajono greitąja, kad jo atvežtų, o mano seselė stovi kabineto tarpdury iš siaubo plačiom akim ir dejuoja, kad nemoka to darbo, net nemačiusi, kaip tai daroma. Sakau, kad ir aš nemoku, nesu savo atsakomybe to dariusi, o ir mačiusi tik kartą, pasistiebusi per draugų galvas.
– Tai ką darysim? – klausia.
– Pilsim kraują, teoriją žinau.
Iš po arbatos puodelio išsitraukiau baltą lėkštelę, joje pasitikrinom ligonės ir donorinio kraujo grupių tapatumą ir prijungėm, iš baimės net alsuoti bijodamos, bet viskas puikiai pavyko.
Tą naktį namo nebėjau, ligonė ramiai sau miegojo, o mudvi patyliukais kalbėjomės. Apie daug ką – kad kai juos atvažiavo vežti į Sibirą, jai tebuvę  ketveri, rusas kareivis, lydėjęs tėvą į ganyklą parsivesti arklių, pasiūlęs tėvui bėgti, jis nešausiąs, o naktis buvusi tokia tam tinkama, miglota, bet tėvas nė nesudvejojęs – nepaliksiąs jis savo moterų vienų, džiaugsme nei varge. Taip ir išvažiavę visi trys.
Sibire visko buvę, visokių žmonių sutikę. Rusė moteris, kareivio našlė, labai ją pamilusi, kas kartą pamačiusi vesdavosi vidun ir vaišindavusi arbata, nors ir be cukraus, duonos riekele dalindavosi, dainas dainuodavusi, o broliai lietuviai, pamatę ją atbėgančią mamos pavedimu pasiskolinti druskos, kol apibėgo namo kertę iki durų, išslapstė nuo stalo viską valgomą, kai įėjo, tėvas besėdįs prie tuščio stalo, laikraštį beskaitąs, o motina veria siūlą į adatą ir neįveria, pirštai dreba. Buvę, visko buvę.
Kai sugrįžę į Lietuvą, netrukus ir ištekėjusi – iš didelės meilės, bet ji neilgai tetrukusi, į didelį vargą įkritusi, buvusi įkalinta namuose, trys vaikai pamečiui, o vyras nepadeda, garbėtroška, visur dalyvauja, visur turi būti, dviejuose choruose dainuoja, bažnyčios ir kultūros namuose, esąs grubus, žiaurus – vai visokių dienų būna. Bet apsukrus, štai  namus pasistatę.
Pasakė ir kažką atsiminusi taip giedrai šypsosi. Pamatė mano klausiantį žvilgsnį, papasakojo, kaip senukas, kurio žemėj jiems atmatavę sklypą statybai, priėjęs, kai pylę pamatus, žiūrinėjęs iš visų šonų, net pačiupinėjęs:
– Ar tik aš neįmatau, Janike, ar tikrai tavo troba be ratų?
– O  kam, kaimyne, tų ratų? – nuoširdžiai paklaususi, nesusivokusi.
– Tai kaip, kai valdžia pasikeis, iš mano žemės į savo žemę trobą nusiveši? – kipšiukai akyse šoka, nesuprato Janikė, pyksta ar šposija. Vėliau atsiprašęs, jei užgavęs, ne sykį jei ne kuo kitu, bent geru patarimu padėjęs.
 
O mudviejų močiutė, kuriai tą naktį kraują pylėm, pasveiko, netoli šimto  išgyveno, vis uogom, obuoliais pavaišindavo.
 
Ir mudviejų metai nestovėjo vietoj. Laikas tiek turtingas, kiek jame vyksmo, nutikimų, išgyvenimų. Atėjo metas, kai nauji vėjai padvelkė, valdžia Maskvoj keitėsi kaip čigono arkliai po kiekvieno jomarko, o sena Janikės motinėlė kaskart palinguodavo savo žilą galvelę ir pasakydavo:
– Kaip prie tos valdžios buvo, žinom, o kaip bus prie naujos, nieks nepasakys. Pagyvensim, pamatysim.
Gyvenom kažkaip.
Su Janike tarsi nė nedraugavom, vis to laiko nebuvo ir negreit dar tesusivokiau, kad tokia draugystė ir yra pati tikroji, kai tarsi netyčia susitinki, prasilenki, prie progos pasivagi iš kasdienybės kokią valanžiukę šnekteli kur kapuose, laukuose ar turguj, lauki tų susitikmų, apgalvoji, ką pasakysi, ko paklausi.
Janikės vyras išklydo iš kelio, susirado jauną, gražią moterį, tokią dantingą, liežuvingą, tiesmuką. Kaime visi visus pažįsta, kažkaip gyvenimas suveda. Pažinojau ir aš tą moterį, ji buvo atėjusi dirbti sanitare, bet per tą tiesmukumą nesutardavo su ligoniais ir mūsų keliai išsiskyrė, ji nuėjo dirbti į kolūkio fermą. Sykį jai prireikė gėlių, o tokios parduotuvės kaime nebuvo, tai paprašė manęs, užmačiusi darže daug kardelių žydint. Priskyniau, bet pinigų neimu, nebuvo tokios mados, tai ji tiesiai išdrožė:
– Imk, nesikaražyk. Kokia tavo alga, bent pusantro šimto gauni?
– Tik kad...
– O aš pusketvirto šimto. Maža tu prieš mane. Ir kiaulės nepyksta kiaulėm vadinamos.
Ką galėjau atsakyti – tokie laikai buvo. Taip ir likau bestovinti su pinigu saujoj.
Janikės vyras skyryboms vis nepadavė, o ir ji nesiekė skyrybų, vis barėsi, įrodinėjo kiekvienas savo teisybę, kol sykį jis nurideno ją nuo laiptų. Neslaugė žmonos, neužjautė, tik visam kaimui matant takuodavo pas jaunąją mylimą, o ši, dantinga, liežuvinga, nepraleisdavo jokios progos iš Janikės pasišaipyti:
– Matyt, tavo silkė pašvinko, kad vyrs tur eiti šviežienos ieškoti!
Janikė ilgai gydėsi aplamdytus kaulus, dirbo per skausmus, per ašaras, bet radikalių sprendimų nedarė. Štai to kaimas, o ir aš, niekaip negalėjo suprasti, pasmerkė vyrą visi, vienbalsiai, buvo pašalintas net iš bažnytinio choro, o tai buvo didelis smūgis jo garbėtroškai. Ir prie Sąjūdžio mėgino, bet nepritapo. Dar bandė kitaip susitvarkyti reikalus – išėjo gyventi pas mylimąją, jos vyrą, ligonį, iškraustę į katilinę – atseit, geria, yra nesugyvenamo būdo. Bet kaimas, o ir aš, nedovanojo, tik paliko ramybėj. Katilinės tremtiniu valdžia pasirūpino.
O paskui fortūna laimingai porai ėmė ir atsuko užpakalį – tokiose dar jaunuose metuose moterį ištiko paralyžius. Šį kartą vyras nepabėgo, slaugė, tik kas pasakys, iš meilės ar neturėdamas kito pasirinkimo? Ne vienus metus slaugė, kol suaugo ir tos moters vaikai, išėjo iš namų. Štai ir atėjo apsisprendimo valanda. Tokio gan ilgo pasišventimo akivaizdoje ir kaimas buvo jau beatlyžtantis, nedaug kas ir bepiktinosi, kad šeima nutarė neįgalią moterį apgyvendinti slaugos namuose.
O vyras? Vyras grįžo namo, juk nė nebuvo išsiskyręs, nė turto nebuvo pasidalinę. Grįžo namo. Kas čia stebėtino? Nuostabu buvo tai, kad Janikė priėmė į šeimą. To kaimas negalėjo suprasti, kas už akių, o kas ir atvirai vadino ją kvaile, kas patarė apmušti laiptus veltiniu, kad saugesni būtų. Ji nesileido į kalbas. Net su manim. Kažkaip tarsi natūraliai nebesusikryžiuoja mudviejų keliai, abiejų galimybės vaikščioti baigiasi ties savo kiemo vartais. Bet šią vasarą supratau, kad tai tik pretekstas, kai siūliau visokias  galimybes susitikti, o ji vis niekaip. Nejau bijo, kad imsiu ir kaip prokurorė paklausiu:
– Kodėl taip kvailai elgiesi? Iš baimės ar iš meilės? –nejau mano, kad galėčiau, jei pati nepasakytų?
Tikra draugystė yra atvira, pasitikinti, žinanti, kad neišduos. Šiandien suabejojau, ar mūsų draugystė iš viso buvo – kartais kokia menka smulkmena, žvilgsnis, žodis, poelgis ima ir apverčia viską aukštyn šaknim.
 
Dienoraščiai turi būti  tikri, nesumeluoti, gryni, kaip sąžinė. Jau buvau berašanti, kad mūsų tokios gražios, natūralios kelių dešimtmečių draugystės nė nebuvo, jei... Jei mudviem kalbant telefonu kas kartą staiga nepasikeistų jos balsas, tarsi būtų vyras atsistojęs greta. O laiptai taip ir liko veltiniu neapmušti...
Dabar rašau dienoraštį ir galvoju, ką Janikė pasakytų man, jei taip susitiktume kur iš netyčių – laukuose, kapuose prie sūnelių kapų ir nebūtų vyro šešėlio netoliese – iš baimės ar iš meilės?
Šiandien esu tikra, kad iš meilės, nes joks kitas jausmas nėra toks stiprus. Ir toks aklas.
O rytoj? Ar neapvers kokia smulkmena visko aukštyn šaknim?