Krenta į žemės arasą
Mozaikinis lietus.
Tarp ploniausių nyčių šaudo
Žmonių margas siūlas.
Žvelgia į miesto karkasą
Kūrėjas – Valdovas – Žmogus.
Mintis ir norus gaudo
Pašėlęs gyvenimo lietus.
Istorijos ritmu, stebuklo laukimu
Akmuo prie širdies,
Širdis prie akmens
Į tvirtą petį atsirems.
Mintis, tikėjimas
Kūryba ir viltis
Plačius sparnus
Gyvam paveikslui išaugins.
Debesų versmėj sužibę norai
Lemties ženklu suplazdės.
O gyvąją istoriją seks širdys
Ir paslaptingi miesto kuorai.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-11-05 20:10:18
gražiai pamintyta, man patiko kūrinys
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-11-05 14:21:34
Man labai patiko vaizdingos eilės. Gražus išsireiškimas:
Krenta į žemės arasą
Mozaikinis lietus.
Nors Arase pagaminti kilimai yra gražiausi, bet žemės "kilimas" išaustas gamtos neturi sau lygių.