Krenta į žemės arasą
Mozaikinis lietus.
Tarp ploniausių nyčių šaudo
Žmonių margas siūlas.
Žvelgia į miesto karkasą
Kūrėjas – Valdovas – Žmogus.
Mintis ir norus gaudo
Pašėlęs gyvenimo lietus.
Istorijos ritmu, stebuklo laukimu
Akmuo prie širdies,
Širdis prie akmens
Į tvirtą petį atsirems.
Mintis, tikėjimas
Kūryba ir viltis
Plačius sparnus
Gyvam paveikslui išaugins.
Debesų versmėj sužibę norai
Lemties ženklu suplazdės.
O gyvąją istoriją seks širdys
 
Ir paslaptingi miesto kuorai.