Supinsiu tavo auksines kasas. Ar nori?
Išmokau piešdamas pynes į paraštes.
Neatsakyki tiesiai, tik žvilgsniu parodyk,
Griežtu pirštu prie lūpų neramink manęs.
Tie josios „ne“ – kaip šlapdribos į veidą dūriai,
Pajusti nesinori, bet išvengt sunku.
Nusėda abejingi žodžiai žemėn puriai,
Nemiela degančiais žandais žingsniuot sniegu.
Vėl iš toli žvelgiu į tavo siluetą,
Lyg atsisveikindama nusuki akis.
Daug iškalbėta posmų, daug ir nutylėta,
Dabar jau nesvarbu, ar buvo kas išvis.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Mira Mira
Sukurta: 2016-12-03 05:13:29
Jei būtų nesvarbu, nebūt ir eilės gimusios. O šiaip neblogai.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2016-11-04 10:27:22
Puikus tekstas. O jei dar įvilkus į soneto formą... :)
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-11-03 20:03:55
puiki, vyriška lyrika
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2016-11-03 17:39:53
Nemiela skruostais degančiais žingsniuot sniegu.
Jausmingas, mielas eil.