Supinsiu tavo auksines kasas. Ar nori? 
Išmokau piešdamas pynes į paraštes. 
Neatsakyki tiesiai, tik žvilgsniu parodyk, 
Griežtu pirštu prie lūpų neramink manęs. 

Tie josios „ne“ – kaip šlapdribos į veidą dūriai, 
Pajusti nesinori, bet išvengt sunku. 
Nusėda abejingi žodžiai žemėn puriai, 
Nemiela degančiais žandais žingsniuot sniegu. 

Vėl iš toli žvelgiu į tavo siluetą, 
Lyg atsisveikindama nusuki akis. 
Daug iškalbėta posmų, daug ir nutylėta, 
Dabar jau nesvarbu, ar buvo kas išvis.