Ko tu blaškaisi, rudenini vėjau,
kam klibini užvertas langines –
pernykščių lapų nepailstantis šlavėjau,
vėl paklydai, nerasdamas savęs...
Ar kas supras neišsakytą skundą,
kai laužai tu, grąžydamas šakas –
širdin tau pasibeldus, ji ir vėl atbunda,
kartodama tas užmirštas natas,
kuriom užgroji, rudenini vėjau,
užgaudamas apmirusias stygas –
ilgiuosi tos šalies, iš kur atėjęs,
kaip piligrimas, tu esi – ir aš...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2016-11-27 16:07:02
Grįžau priglausti jūsų eiles... Tas rudeninis vėjas nepamirštamas...
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-11-03 22:27:21
Skaitant, kažkodėl man suskambėjo akordai.
Esu sužavėta.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-11-03 20:06:05
gražiai užgrojo rudeninis vėjas jūsų eilėse...ačiū
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2016-11-03 17:31:13
Pokalbis su vėju... Labai patiko.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2016-11-03 12:31:15
Tokia turi būti poezija...todėl ir nesu verlibro garbintoja.
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-11-03 11:58:40
Dažnai keiksnojam tą rudeninį vėją, bet parodėt, kad ir jis turi sielą bei rūpesčių...