Ko tu blaškaisi, rudenini vėjau,
           kam klibini užvertas langines –
pernykščių lapų nepailstantis šlavėjau,
          vėl paklydai, nerasdamas savęs...

 Ar kas supras neišsakytą skundą,
           kai laužai tu, grąžydamas šakas –
širdin tau pasibeldus, ji ir vėl atbunda,
          kartodama tas užmirštas natas,

kuriom užgroji, rudenini vėjau,
           užgaudamas apmirusias stygas –
ilgiuosi tos šalies, iš kur atėjęs,
          kaip piligrimas, tu esi –  ir aš...