Kažkam šiąnakt ne rudeniškas vėjas
Svajonę užgesino jauną.
Ir ne mirtis – kažkas baisiau mirties.
Šiltais delnais ją išskrendant pagauna –
Kažkas – – – Kam skauda. Ir ilgai skaudės.
Šią naktį Vėlinių dangus virš Alma mater
Suskeldėjo į gabalus:
Kažkas į nuošalę nuėjo parūkyt žolės,
Kažkas, išgirdęs aimaną, sugrojo polonezą –
Tėvynei, iš pačios širdies.
Kažkas, kieno dar tvirtas krėslas,
Paklausė: „Kas čia tokio?
Tai tik vaidenasi chimeros artumoj mirties...“
Jei liepsnele viena kita mažiau ant Patriarcho kapo –
Kas suskaičiuos? Kas pastebės?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2016-11-02 14:57:21
Labai gerai išsakytos mintys
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-11-02 13:31:30
Prasmingas ir vaizdingas kūrinys su gilia potekste.
Liūdna...
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-11-02 11:18:20
Stipriai.
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2016-11-02 09:59:39
Suteikti vienetui daug nulių - orumo pamoka gyviems vėlių akivaizdoje.