Kažkam šiąnakt ne rudeniškas vėjas
Svajonę užgesino jauną.
Ir ne mirtis – kažkas baisiau mirties.
Šiltais delnais ją išskrendant pagauna –
Kažkas – – – Kam skauda. Ir ilgai skaudės.
 
Šią naktį Vėlinių dangus virš Alma mater
Suskeldėjo į gabalus:
Kažkas į nuošalę nuėjo parūkyt žolės,
Kažkas, išgirdęs aimaną, sugrojo polonezą –
Tėvynei, iš pačios širdies.
 
Kažkas, kieno dar tvirtas krėslas,
Paklausė: „Kas čia tokio?
Tai tik vaidenasi chimeros artumoj mirties...“
Jei liepsnele viena kita mažiau ant Patriarcho kapo –
Kas suskaičiuos? Kas pastebės?