Taip tyliai, tyliai ošia vėjas,
Šiurena lapai ant takų
Ir sutemų drovus audėjas
Nuogumą pridengia šakų.
Dievuliau, kaip sugniaužia širdį
Rimties kapeliai sklidini...
Ir jokio skundo nesigirdi —
Gal jie už mus laimingesni?
Kadaise juk ir jie gyveno,
Gruzdėjo žarija karšta...
Kaip tu, kaip aš. Ir taip nuo seno,
Kas tai — palaima ar našta?
Kiek skausmo ir vilties sudėta
Paskutiniajame sudie...
Ar tai jau viskas kas žadėta?
Nusiramink, naivi širdie...
Nutilo, regis, netgi vėjas,
Nubarstęs lapais takelius...
Labanakt tyliai sukuždėjus,
Uždarinėju vartelius...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2016-11-02 15:00:49
Labai, labai...Priglausiu
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2016-11-02 13:30:11
jautru iki graudulio...
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-11-02 13:10:28
Širdies aimana Vėlinių vakarą prie artimųjų kapų.
Vartotojas (-a): thoughtful
Sukurta: 2016-11-02 10:59:29
Sugraudino..
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-11-02 10:27:20
Vaizdinga ir jautru
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2016-11-02 09:12:03
Rimties ir jautrumo kupinos eilės...