Taip tyliai, tyliai ošia vėjas,
Šiurena lapai ant takų
Ir sutemų drovus audėjas
Nuogumą pridengia šakų.

Dievuliau, kaip sugniaužia širdį
Rimties kapeliai sklidini...
Ir jokio skundo nesigirdi —
Gal jie už mus laimingesni?

Kadaise juk ir jie gyveno,
Gruzdėjo žarija karšta...
Kaip tu, kaip aš. Ir taip nuo seno,
Kas tai — palaima ar našta?

Kiek skausmo ir vilties sudėta
Paskutiniajame sudie...
Ar tai jau viskas kas žadėta?
Nusiramink, naivi širdie...

Nutilo, regis, netgi vėjas,
Nubarstęs lapais takelius...
Labanakt tyliai sukuždėjus,
Uždarinėju vartelius...