Aš
Tu nuostabi, Poe.
Dievais beveik jau netikiu.
Galbūt todėl ir tu
nebūki bet kuriuo iš jų.
Visi Šventieji vaikščioja po dvasią,
tačiau ir jų kohorte
(sakau, prašau, meldžiu)
nebūk švenčiausia,
bet stebuklu pabūti privalai.

Žinau, ne vienas į kaip į kvailį rodys
nepatikėjęs, kad matau, 
kaip tavo žodyje
į mano dieną rytas kelias,
kaip vyturys giedoti
įsiterpia į dangų žiemoje.
Po jį ir aš trapus,
tačiau laimingas kaip mintis
klajoju po pasaulį
kaip partizanų giesmėje –
šiandieną Čia, 
o ryt jau Ten.

Bet – ne. Atsiprašau, Poe,
netgi rytojaus laukti man nereikia. 
Čia pat visi marštutai,
adresai visi kartu,
laimėjimai ir pralaimėjimai
kaip kortų kaladėlėje. 
Va, tik akimirka, kai Ten,
O po akimirkos jau Čia 

Poe
Tokia dalia.
Dievu nenoriu būti,
tačiau kad būtent šitokia esi,
matyt, tai pasirūpinta  Aukščiausio
TUOMET, ANKSČIAU 
kai dar neklausė,
kokia ji, priežastis, visagalybę kūrusi.
Va, ją ir priimu kaip realybės Dievą.

Aš
Atrodytų, kad apie tai lig nuobodumo pakalbėta –
visaip  matuota ir manyta,
O sieloje vis negana,
Ir ką sakyti?
Taip kraujas suteka į širdį
ir iš širdies – atgal...