Dabar Tavęs nėra, bet Tu žvelgi iš TEN...
Jaučiu vis Tavo žvilgsnį,
Girdžiu vis Tavo žodį ir žingsnius,
Linkėjimą ar patarimą...
Tą paprastą tiesumą Tavo ir širdį atvirą –
Kaip graudų sopulį, kaip versmę ilgesio,
Kaip žydintį pilnatvės medį,
Kurį tos rankos didelės vaikams augino,
Tą Meilės ir Doros gyvybę vis jaučiu,
Nors srūva laiko upės tolumon, tolyn,
O Tu, brangusis Tėve, lyg paguoda, ramstis
Man esi, buvai ir būsi - - -
Kaip saulė, kaip šviesa, kaip sąžinės
Gelmė tyriausia...