Dabar Tavęs nėra
Dabar Tavęs nėra, bet Tu žvelgi iš TEN...
Jaučiu vis Tavo žvilgsnį,
Girdžiu vis Tavo žodį ir žingsnius,
Linkėjimą ar patarimą...
Tą paprastą tiesumą Tavo ir širdį atvirą –
Kaip graudų sopulį, kaip versmę ilgesio,
Kaip žydintį pilnatvės medį,
Kurį tos rankos didelės vaikams augino,
Tą Meilės ir Doros gyvybę vis jaučiu,
Nors srūva laiko upės tolumon, tolyn,
O Tu, brangusis Tėve, lyg paguoda, ramstis
Man esi, buvai ir būsi - - -
Kaip saulė, kaip šviesa, kaip sąžinės
Gelmė tyriausia...