Anapus saulės juos lemtis nukėlė,
Tik laikas atminimo neužpusto.
Prie artimų čia ateini priglusti,
Baltai pražysta kapo kauburėliai...
Čia sutinki pažįstamą ir savą,
(Tarytumei kitos progos nebūta.)
Ir klusteli:
Sveiki, o jūs kaip krutat?
Dėkoji dievui, kol eilė – ne tavo...
--------------------------------------------
Užges ramybės namuose ugnelės,
Atslinks šalna baltų žiedų raškyti...
Nevysta tik, neblanksta, tebežydi
Gražiausios gėlės ant Mamos skarelės...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Akademix
Sukurta: 2016-11-07 11:45:31
Gražus tas šviesų okeanas...Man tai kapinėse būnant apima ramybė ir susimastymas apie gyvenimo prasmę.
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-10-31 22:50:46
Nuoširdu ir jautru...
Vartotojas (-a): delioren
Sukurta: 2016-10-31 20:50:03
Puikiai.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2016-10-31 20:40:02
Su malonumu perskaičiau ir priglaudžiu
Vartotojas (-a): Žalvarnė
Sukurta: 2016-10-31 19:39:48
Labai labai Ačiū...
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2016-10-31 16:48:52
...taip gražiai su meile sukurta...jaudinanti poezija...
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2016-10-31 13:43:22
Labai įtaigūs, jautrūs žodžiai. Labai ačiū. Ačiū. Į mėgstamiausius.