Ne viską pasakę išeisim, ne viską sugers nežinia,
Tik liks pėdos žemės keleivio – globojanti meilės ranka...
Švytės tik alyvos, jazminas, pavasario sodai žydės,
Pavargusios akys motulės tavęs niekada nelydės.
Ir nieks nemojuos jau į kelią, gruoblėtą, atšiaurų ir piktą,
Ar šauksi, tylėsi ar verksi – žvakelę uždegt tau paskirta...
Ne viską pasakę išeinam, vis laiko pritrūksta, deja,
Kai motinų širdys nutyla, draskais kaip žvėrelis narve.
Būties tik akimirkos laša – ne viską dar jai pasakei,
Prie kapo rymosi, gedėsi, kalbės baltų rožių žiedai...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2016-10-31 20:27:13
Rašėt sau, bet tinka ir kitiems. Puikios, gilios eilės. Ačiū.
Vartotojas (-a): Žalvarnė
Sukurta: 2016-10-31 19:41:54
Taigi, kad per vėlai... Labai jautrus...
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-10-30 23:18:27
Iš širdies...
Atrodo viską žinom, tik dažnai suprantam per vėlai...
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2016-10-30 23:06:41
Jautru...Va tokia ir turi būti poezija, reikia rašyti širdimi.
...ŠVYTĖS DAR alyvos... Tą ...DAR.. norėtųsi pakeisti (ir, vėl, vis...) ir kiek stringa rimas antro stulpelio 1-2 eilutėse, lyginant su pirmuoju
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-10-30 22:02:31
taip jautru, kad net sugraudinot