Ne viską pasakę išeisim, ne viską sugers nežinia,
Tik liks pėdos žemės keleivio – globojanti meilės ranka...
Švytės tik alyvos, jazminas, pavasario sodai žydės,
Pavargusios akys motulės tavęs niekada nelydės.
 
Ir nieks nemojuos jau į kelią, gruoblėtą, atšiaurų ir piktą,
Ar šauksi, tylėsi ar verksi – žvakelę uždegt tau paskirta...
Ne viską pasakę išeinam, vis laiko pritrūksta, deja,
Kai motinų širdys nutyla, draskais kaip žvėrelis narve.
 
Būties tik akimirkos laša – ne viską dar jai pasakei,
Prie kapo rymosi, gedėsi, kalbės baltų rožių žiedai...