Šoka vėjai prie didelio kelio
Lengvą valsą mažųjų kardelių,
Ilgus plaukus iš ilgesio velia
Atsiklaupę prieš klevą ant kelių.
Palaiminti Dievo prabyla aklieji
Ir skęsta laimingi vynuogių vyne,
Ant staltiesės spalvą raudoną išlieji –
Skubi? Ruduo nepasiūlo nakvynę?
Spalis guolį ant kelio tau kloja,
Paglostęs galvą nuolankiai tyli.
Klausykis, šunelis už kampo loja –
Piktai, bet kalba, kad myli.
O spalis lietų vis lieja ir lieja –
Spalvas ant lapo vaivorykštė laiko.
Pavaikęs vaikus po Laisvės alėją
Debesį pilką į aikštę nutaiko.
Palaiminti Dievo žvelgia aklieji
Į pliką klevą prie pilkojo kelio.
Spalvas iš lėto po kojom išlieji
Iš riesto Mėnulio ragelio.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-10-30 15:12:34
Originalus, humoristinis kūrinys, kuriame dominuoja įdomūs, šmaikštūs ir išradingi posakiai.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2016-10-30 12:12:46
...viskas taip draugiškai ir optimistiškai skamba...puiku...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2016-10-30 00:35:49
Čia taip retai būnu, kad nepastebėjau virsmo - Indausas pavirto tipiniu lyriku. Bent jau eilių struktūra tokia. Hm... Gal jau snigs ar kaip tik atšils. Bet gerai gaunasi, negaliu peikti. :)
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-10-29 22:21:59
Po tokių išsamių analizių, ką čia ir besakyt...
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2016-10-29 21:47:40
Gal tikrai impresionistinį šuorą geriausia prabėgti kartu su jausmais. Bet tada baloj lieka poezijos daugiaprasmybė...
(Man rodos, čia galima būtų išvesti net visuomenės gyvenimo, politinę impresiją... bet tebūnie vidurio variantas be sudėtingų užlankstymų).
Gamta, nuotaikos. Galima pasiduoti švelnių jausenų traukai: glostymams, valsui (ne šokiui su kardais), lengvam svaiguliui, lėtam ir neskausmingam klevo nurėdymui. Bet nuotaika visgi rudeniškai melancholiška. Palietas neaiškus, neišsakomas ilgesys.
Tačiau, be tokios akvarelės, matyti ir (siužetiškai grįstas, tik rudeniu pridengtas) kelias. Pradedant dideliu, prieinant Laisvės alėją (kur esi laisvas kaip vaikas, kaip vėjas, ogi vis tiek pasigauna kartais ruduo...).
Tokiu keliu per metus (metų metais) traukia klajokliai, genami egzistencinio nerimo.
Kelyje būna meilė raudona kaip vynas. Tai dar skubėjimas, aistros...
Būna ieškojimai, tarpais praregėjimas, deja, ir tamsios naktys (be ramaus šilto kampo).
Svarbus palydovas – kandusis šunelis, bet jis kaip balansas (blaivina, pristabdo ir kartu sako: yra, kažkur yra žiburys).
Pabaiga pilnatvėje, prisigėrus rudens. Ragelis gal priešpilnis, gal perpilnis. Spalvų gyvenime daug.
Ar iš dausų prisiskambinai, ar prisprogus ragelis tiesiog parvirto, vis tiek ruduo nusidažė vaivorykštės spalvomis.
Egzistencijos spalvos. Per drėgmę, tamsą, šalnas išėjus į ten, iš kur viską apžvelgi taip atlaidžiai...
---
(nepasiūlo nakvynę > seni įpročiai turbūt simbolizuoja išlaikytą vyną, nes normaliai sakant > nepasiūlo ko)
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-10-29 20:29:31
tiesiog puikiai...persiskaitė šokio ritmu