Šoka vėjai prie didelio kelio
Lengvą valsą mažųjų kardelių,
Ilgus plaukus iš ilgesio velia 
Atsiklaupę prieš klevą ant kelių.
 
Palaiminti Dievo prabyla aklieji
Ir skęsta laimingi vynuogių vyne, 
Ant staltiesės spalvą raudoną išlieji –
Skubi? Ruduo nepasiūlo nakvynę?
 
Spalis guolį ant kelio tau kloja,
Paglostęs galvą nuolankiai tyli. 
Klausykis, šunelis už kampo loja –
Piktai, bet kalba, kad myli.
 
O spalis lietų vis lieja ir lieja –
Spalvas ant lapo vaivorykštė laiko.
Pavaikęs vaikus po Laisvės alėją
Debesį pilką į aikštę nutaiko.
 
Palaiminti Dievo žvelgia aklieji
Į pliką klevą prie pilkojo kelio.
Spalvas iš lėto po kojom išlieji
Iš riesto Mėnulio ragelio.