Santrauka:
čia iš ankstesniųjų Jūsų teismui
Parimo ruduo ant sodo aplytos tvoros,
Virkščia apynėlio rudinę surišo
Ir laukia, ką lapkričio vėjas sugros,
Prabėgdamas stogo skardiniais klavišais.
Jau žiedus jurginų seniai nugalando šalna.
Belapiam sode ir vėjas nežino, kur dėtis.
Nuo stogo nulipo, apsimetė benueinąs,
Paspardė lapus, tarsi išsiblaškęs pilietis.
Nelinksma sode, nes vėjas negroja visai,
Tik lapais pažaidžia, už kampo suošia,
O rudeniui menas išskridusių paukščių balsai...
Pašvilpauki, vėjau, balta švilpyne beržo tošies.
Paseno ruduo, smaila atsikišo kupra,
Sloga amžina, akys liūdnai ašaroja.
Juk lapkritis baigias — nei saulės, nei sniego nėra.
Ir vėjo švilpynė liūdnai polonezą užgroja...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2016-10-27 18:22:21
Teismo nuosprendis – išteisinti, nebausti, bet padėkoti :)
Gražios palydos. Man patiko. Dėkui.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-10-26 20:09:14
apėmė dvejopos mintys skaitant ir lyginant su dabartine jūsų kūryba...nemažai grožio radau ir šiose eilėse, bet vistik manau, kad subrendote kaip kūrėja, dabart eilės subtilesnės, spalvingesnės , taip pat kai kurios trykšta žaismingumu, ekspresija.Tokia mano kukli nuomonė.