Parimo ruduo ant sodo aplytos tvoros,
Virkščia apynėlio rudinę surišo
Ir laukia, ką lapkričio vėjas sugros,
Prabėgdamas stogo skardiniais klavišais.
Jau žiedus jurginų seniai nugalando šalna.
Belapiam sode ir vėjas nežino, kur dėtis.
Nuo stogo nulipo, apsimetė benueinąs,
Paspardė lapus, tarsi išsiblaškęs pilietis.

Nelinksma sode, nes vėjas negroja visai,
Tik lapais pažaidžia, už kampo suošia,
O rudeniui menas išskridusių paukščių balsai...
Pašvilpauki, vėjau, balta švilpyne beržo tošies.
Paseno ruduo, smaila atsikišo kupra,
Sloga amžina, akys liūdnai ašaroja.
Juk lapkritis baigias — nei saulės, nei sniego nėra.

Ir vėjo švilpynė liūdnai polonezą užgroja...