Lyk, prašau, į mane
Lyg aš būčiau suaižėjęs dykvietės grumstas,
Girdyk žvilgsniais, glamonėm
Ir žodžių kimiais kuždesiais.
Išsipildymo džiugesiu
Sąmonė alpėja, drumsčias.
Smelkis link gyvuonies,
Bet ir ten dar nebus per giliai.
Aš išbrinksiu delne
Lyg rugpjūty nunokusi miško avietė,
Įsiaudrinęs kraujas giedos,
Amžinybė iš mirksnio išsprūs
Ir kol būsiu gyva,
Nepaliausi many tu aidėti,
Nes užgims ilgesys
Net mirties nedalintas perpus.
Lyk, prašau, į mane.
Lašą atneša lapkričio vėjas.
Ar tai gyvas vanduo,
Kai mus plauna vėlyvas ruduo?
Nepaleidžiu tavęs
Delnus maldai prie kapo sudėjus.
Lyk, prašau, į mane
Ir skaudėt jausmo gyvasčiai duok.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-10-26 23:49:21
Nuostabus kūrinys.
Vartotojas (-a): Karilė
Sukurta: 2016-10-26 21:23:52
Skausmo lietus kaip malda.
Daugiau nei stipru.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-10-26 20:33:14
tiesiog super.Priglausiu.
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2016-10-26 12:45:58
Taigi, kad čia visai ne apie lietų, o apie tą , kuris gal tik lietumi sugrįžta.Skaudžiai palietėt.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2016-10-26 12:37:30
Aistra perpinta malda...kaip visada— macnu, tarsi išlaikytas gėrimas rudens darganoj sušildyti nebūtį.
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-10-26 11:05:39
Ooo, kaip stipru ir pripildyta širdies sopulio ir išgyvenimų. Geras darbas.
Vartotojas (-a): daliuteisk
Sukurta: 2016-10-26 08:18:49
Kitu rakursu į lapkričio lietų. Gerbiu.