Lyk, prašau, į mane
Lyg aš būčiau suaižėjęs dykvietės grumstas,
Girdyk žvilgsniais, glamonėm
Ir žodžių kimiais kuždesiais.
Išsipildymo džiugesiu
Sąmonė alpėja, drumsčias.
Smelkis link gyvuonies,
Bet ir ten dar nebus per giliai.
Aš išbrinksiu delne
Lyg rugpjūty nunokusi miško avietė,
Įsiaudrinęs kraujas giedos,
Amžinybė iš mirksnio išsprūs
Ir kol būsiu gyva,
Nepaliausi many tu aidėti,
Nes užgims ilgesys
Net mirties nedalintas perpus.
Lyk, prašau, į mane.
Lašą atneša lapkričio vėjas.
Ar tai gyvas vanduo,
Kai mus plauna vėlyvas ruduo?
Nepaleidžiu tavęs
Delnus maldai prie kapo sudėjus.
Lyk, prašau, į mane
Ir skaudėt jausmo gyvasčiai duok.