Susimąsčiau – kurią datą rašyti? Ji turėtų apimti visą mano sąmoningą gyvenimą, nes tai, apie ką noriu prabilti, kaupėsi many nuotrupomis, vaizdais, žodžiais, žvilgsniais, mintimis vienatvės valandomis ir saugojimu atminty visko, kas rašė istorijos tęsinį – po to. Laiko trukmė yra reliatyvus dydis. Mano išgyvenimo trukmė nėra data, dvidešimt keturių valandų para, o pilnas žmogaus gyvenimas, vienas toks, neatkartojamas, bet iš tiesų tai tik akimirka amžinybėje, geriausiu atveju trumputis epizodas, jau nueinantis į praeitį.  Žmonės, gyvenę iki manosios kartos, nors jautė ateinančią grėsmę, negalėjo net baisiam sapne susapnuoti, kad galėtų įvykti tai, kas netrukus įvyko. Tada atėjo mano tėvų karta, buvusi liudininkais ar net dalyviais, priversta visą gyvenimą tai žinoti ne iš pasakojimų, o gyva patirtim ir tų įvykių nežmoniškumas nubraukė atmintį iki tol ir nebeįsileido patirčių, kurias reikėjo fiksuoti po to, kad būtų galima apibendrinti. Ir po to reikėjo gyventi, su visu tuo.

Mano karta yra pirmoji, atėjusi į tylėjimo tuštumą. Mes žinom mažiausiai, nes mūsų tėvų išgyvenimas buvo dar toks gyvas, kad jie nepajėgė kalbėti ir mums teko tik rankioti atodūsius, sakinių nuotrupas, paslapčiom nubrauktas ašaras ir jausti persmelkiančią baimę, nes žmonės, nors nė už ką nenorėdami patikėti, jau žinojo, kaip gali būti. Mums priklausė tik instinktyvi baimė, nes mes nežinojom – kalbėti, rašyti, kurti filmus pradėta žymiai vėliau, kai ir Stalino šmėkla, tarsi paliudijusi – taip, tai gali būti, tai buvo ir bus vėl, jei kažkam vėl  atrodys, kad to reikia, pradėjo nutolti.

Šiom dienom rašiau, daug rašiau ir buvo tokia valanda, kai buvau dėkinga sau, kad pagaliau ryžausi atiduoti skolą per gyvenimą sutiktiems žmonėms,  pagal gyventą laiką galėjusiam būti aprėpiamam ratui žmonių – tiems, kuriuos sutikau, ir tiems, kurių negalėjau sutikti, nes neberadau, nors jie turėjo būti gyvenimo pakeleiviai. Bet jų nebebuvo. Kartu buvo. Susipainiojau, mėginu paaiškinti: tie, išėję, nužudytieji, buvo labiau, negu likę gyventi. Visi, kas man girdint kalbėjo, pasakojo ar tik užsiminė puse lūpų apie žydų holokaustą paskutiniojo karo metu, kas rašė knygas, atsiminimus, apie ką buvo kuriami filmai, pirmoj eilėj kalbėjo apie žiaurumą, kankinamų, žudomų žmonių išgyvenimus.
Greičiausiai tai teisinga, nes tai jie atidavė viską. Teisingiau, iš jų  buvo atimta viskas – gyvenimai, tikėjimas, kad anksčiau ar vėliau bus atstatytas teisingumas, kad  žmonių gerumas išlieka, kad tai, kas įvyko su jais, tėra artefaktas, jis netruks ilgai ir bus atstatyta tvarka, nubausti kaltieji, jei ne žmogiškųjų teismų, tai gamta pati juos sunaikins, kaip nepakenčiamus svetimkūnius žmonių bendruomenėje.

Ryški šviesa fiksuoja žvilgsnius, dėmesį ir tai, kas vyksta greta, tame pačiame laike, vietoje, ima atrodyti nesvarbu, blanku, neverta dėmesio. Žinojusiems apie holokaustą, mačiusiems, pagaliau, dalyvavusiems įvairiuose rolėse, bet tiesiogiai nepaliestiems, išgyvenusiems, reikia gyventi toliau – su savo bejėgiškumu, suvokimu, kad nors viskas praėjo, aplink juos liko tylos siena, kad nieko nebegalima pakeisti, ištaisyti, net pasiteisinti, kiekvienas tūno įsigaužęs savy. Manau, kad kiekvienas žmogus, tarsi audrai praėjus, po to, turėjo atsakyti jei ne viešai, tai bent sau pačiam į daugelį klausimų, bet jie tyli, jie tų atsakymų tebeieško ir dabar, vis labiau toldami nuo realybės, tiesos, nes įvykiai tolsta, liudininkai kalba jau ne apie tikrus įvykius, o apie modifikuotus kiekvieno sąmonėje, nes tikrų jų nepajėgia priimti, kyla noras atsikratyti kaltės jausmo jieškant nuo jų nepriklausiusių priežasčių, atrandant kitus kaltuosius. Procesas užsitęsia, nes karo pabaiga, atverti konclagerių vartai nereiškia laimingos pasakos pabaigos, atstačiusios tvarką pasaulyje. Iš karo pasaulis išėjo blogesnis, negu buvęs, tylėjimas turi daugiau ką slėpti, gilina kaltę, sunkina skolą, nes prisideda tylėjimo kaltė. Žmonės jau ne tiek žino, kiek numano, iki ko galima nusiristi, juos apima baimė, o jos akys plačios, į viską žiūrima įtariai ir tylima, atsargiai dairantis, kas bus toliau. Nusikaltėliai, iki tol galėję veikti nebaudžiami, ima suvokti, kad taikos sąlygomis viskas bus matuojama kitokiais matais, išsislapsto, užsideda kaukes ir ieško kitų veiklos zonų. Pokaris ne mažiau žiaurus, sekinamas beviltiškumo.

Visa tai mano kartai, atėjusiai tuoj po karo, užkerta kelius į pažinimą, mes buvom maitinami pasakaitėmis apie šviesų komunizmo rytojų, kuriuo niekas netiki, bet  tebejautėme grėsmę, pasiekiančią mus su laiškais iš Sibiro, lagerių, pavienių bėglių nuo Belomor kanalo statybų pasakojimais prie kruopščiai uždangstytų langų, tik saviems, mes mėginome įsivaizduoti, kaip atrodo geležinkelio bėgiai, pakloti ne ąžuoliniais žuoliais, o kalinių kaulais. Laike tai vyko drauge su mūsų paauglyste, bet buvo paslėpta nuo mūsų akių.
Holokausto išgyvenimas blanksta – iš dalies todėl, kad tolsta laike, kad apie jį tylima ir užmarštis darosi natūrali, todėl, kad jis tarsi neliečia tiesiogiai musų, o kažkokius žydus, kurių mes nesam nė matę, nes jų neberadom. Aš radau vien užsilikusį kaltės jausmą, kaltės, kurios nebuvo galima išpirkti vien užuojauta ir gražiais žodžiais, o prisiimti kaltę ne už savo nusikaltimus mums atrodė neteisinga. Mes norėjom gyventi.

Man  dar neišaugus iš paauglystės, Šilalėj buvo vienintelė išlikusi žydų šeima – tėvai, man artimo amžiaus dukra ir gerokai jaunesnis sūnelis. Dukra buvo vardu Birutė – ne žydiškas vardas. Mama pasakė – taip reikėjo. Berniuko vardo neatsimenu.
Buvau skatinama draugauti su Birute, mama vis primindavo – nueik, pabūk, pažaiskit, pasikalbėkit, matai, kokia ji vieniša, neturi draugų. Nueidavau. Žaisdavom. Tylėdamos. Jausdavau, kokia našta jai buvau ir kaip ji laukdavo, kada išeisiu. Išeidavau ir kuriam laikui pamiršdavau.
Atsimenu speiguotą žiemos dieną – pirmą tylią, skaisčiai saulėtą po pūgos. Jų kiemas buvo užneštas sniegu ir aš pirmoji prabridau taką iki durų. Vidun nepakvietė – palauk, Birutė išeis. Davė abiem po kastuvą, mudvi kirtom vienodas sniego kalades ir statėm iš jų pilį. Pavargom, sukaitom, bet niekaip negalėjom liautis, pilis vis neįgavo savo pavidalo – mes neturėjom jėgų nei baigti, nei palikti. Birutė atsisėdo ant bestogės pilies palangės, atsirėmė į kastuvą ir iš bejėgiškumo pravirko. Norėjau atsisėsti šalia, apkabinti, bet ji taip dėbtelėjo į mane, kad pasislinkau toliau, bet nenuėjau – atsiribojo. Virtuvės lange stovėjo tėvai ir žiūrėjo. Man pasirodė, kad pajutau jų neapykantą. Pasitraukė. Norėjau Birutės kažko paklausti, bet sutikau siaubo išplėstas akis, maldaujančias – neklausk. Neklausk! Nepakeliama. Išeidama iš kiemo – staiga labai panorau būti namie ir nieko nežinoti apie žydus – atsigrįžus pamačiau susirietusią figūrėlę, rankom tvirtai apėmusią keliukus. Nebeverkė. Ir dabar matau – tas paveikslas buvo švelniai žydras mėlyno dangaus fone.
Jau vasarą paskutiniai Šilalės žydai kažkur išvažiavo. Nugirdau dėdę sakantį mamai, kad Levočka atsisveikinant pasakęs, esą po viso to, kas įvyko, nėra nieko baisiau, kaip ta užuojauta. Gal kitur, kur jų nepažįsta, pasijaus geriau. Vaikams reikia gyventi. Daugiau nieko niekada apie juos neišgirdau, o ir neklausinėjau, pasistengiau užmiršti ir man tai pavyko. Ir visai mano kartai? Bet štai – sugrįžta ir sugrįžta atmintim.

Eina metai po karo, jau daug metų po karo ir karta po manosios užaugo žinodama daug daugiau, nes jiems jau kalbėjo, bet nyksta to žinojimo autentiškumas, jis blanksta. Tai jau tik pasakojimai, o įvykiai tolsta. Pasigirsta nepatenkinti balsai – ar negana tos holokausto temos? Kiekgi galima kalbėti apie tą patį? Kažin dar, kiek tuose pasakojimuose tiesos, greičiausiai tik sutirštinamos spalvos? Ar ne patys žydai buvo kalti, juk jų rankose kaupėsi pasaulio kapitalas?
Kai tokias kalbas išgirdau pirmą kartą, mane, vos peržengusią paauglystę, apėmė siaubas – kaip tai galima, išžudyti visą tautą už tai, kad ji darbštesnė, išradingesnė, taupesnė, apkaltinti vagyste ir be teismo sunaikinti visus, galbūt vogusius, o gal ir ne? Pavydas?
Į mano klausimą mama atsakė: „Tylėk!“
Tokio atsakymo ilgainiui ėmė neužtekti mano kartai, mačiusiai, kaip aplinkui vagia visi, nuo valytojų iki įmonės direktoriaus, tik valytoja neša, o direktoriui nuveža. Ir niekas nieko už tai nežudo, atvirkščiai, kuo sumaniau, rafinuočiau vagia, tuo gerbiamesni. Ateina rinkimai. Tie, kas sėkmingai sulošė iš pinigų, dabar suloš iš Lietuvos. Tie, kam nepavyko, o tokių dauguma, išsivaikšto, sava valia. Taip tampama tauta be tėvynės. Nieko neprimena? Nejaučiame?
Pavydas mokėjimo vogti? Neįrodyta, kad žydai vogė.

Tarybiniais laikais Kaune, Laisvės alėjoj, vasarom būdavo prekiaujama gazuotu vandeniu. Ir tai, tikriausiai, mano karta atsimena – vežimėlis, briaunuotos stiklinės, po kiekvieno pirkėjo nuskalaujamos vandeniu, stikliniai cilindrai su spalvoto metalo kraneliu apačioj, užpildyti raudonu ar geltonu sirupu, toli sklindantis saldus jo kvapas. Ir vapsvos, to kvapo priviliotos. Piktos.
Vienam tokiam „taške“ prekiavo žydas, mano dėdės bičiulis. Panaikinus MTS, dėdė buvo pakviestas dirbti į Žemės ūkio ministeriją, tuomet buvusią Kaune, kur padaręs išeikvojimą (tuomet taip vadindavosi vagystė iš valstybės), metams sėdo į kalėjimą. Sugrįžusį jį bičiulis žydas protindavo, kad lietuviai esą kvaili, kai jau prilenda, tai ir griebia visu glėbiu. Ir sėda, kartais ilgam. Praranda ir ką turėję. Štai jis esąs ramus – tikrai nesės, nes kas galėtų įrodyti, kad tikrai jis neįlašino į stiklinę vieno sirupo lašo, o ne vapsvos jį sulaižė? Tik po vieną lašą į kiekvieną stiklinę. Ar kad tyčia truputį uždelsia, grabinėdamas grąžą, ir dažnas pirkėjas palieka tą vieną kitą kapeiką. Pats palieka, ne žydas pavagia. Už ką jį sodinti? Bet kai tai daroma kasdien, metus, dešimtmečius? Jo šeima tikrai neskursta, turi mašinas, butus ir ramiai miega naktimis.
Ką propaguoju – vogti, tik po mažai?

Kas pasikeitė dabar, kai sugrįžom į išsvajotą, tariamai vienintelę teisingą,  kapitalistinės sistemos stovyklą? Niekas. Netiesa, pasikeitė – vagystė įteisinta visuomeniniu, valstybiniu ir net tarptautiniu mastu – pati kapitalistinė santvarka yra įteisintas neteisingas BVP padalinimas, kuriam išsaugoti, apginti sukurta sudėtinga juridinė sistema. O Markso „Kapitalas“ ir dabar tebėra viena didžiausiais tiražais leidžiamų knygų pasaulyje. Sakysit, ir dabar kovojama su korupcija ir ta kova  esanti visuotinė ir stiprėjanti. Juk ir vagys sugaunami, ir sėda, ir išaiškinami ištisi  korumpuoti tinklai. Taip, sėda – tai tie, kur ne po lašą, ne įstatymo ribose, o tie, kuriems vis per mažai, kuriems reikia daug, čia ir dabar. Kurie glėbiais. Ir dar, kurie  nesupranta, kad pavogtu reikia dalintis. Ranka ranką plauna. Beje, ar paskaičiavo kas, kelintasis sėda, o kiek tituluoti sėkmės verslininkais šlovinami kaip užtikrinantys ekonomikos plėtrą ir kuriems giedami ditirambai, jei numeta niekingą pinigėlį labdarai? Kaip tai susiję su tautine priklausomybe?

 Internete, o tai ir kasdieniniam gyvenime gana dažnai pasigirsta tokių atsiliepimų, nuo kurių taip ir stoja akyse vaizdas tų bernų žydšaudžių, kurių rankomis buvo vykdomos žudynės. Nusmelkia negeras jausmas – jei kažkam vėl prireiks nukreipti dėmesį nuo savų nusikaltimų, didelių nusikaltimų, jei istorijai vėl prireiks atpirkimo ožio, ar nenukryps vėl likimo pirštas į kažką, silpniausią, be kaltės kaltą? Jei naujas Hitleris pakvies, didelė tikimybė, kad atsilieps nauja žydšaudžių karta; ji jau vaikšto tarp mūsų. Žydų nebėra. Kas bus sekantis? Mes? Juk Hitlerio planuose taip ir buvo numatyta, o rusai, žinoma, ne visi, pabaltijiečius atvirai vadina fašistais – kad darbštūs, kad buvo laikas, kai reikėjo pakartotinai išbuožinti, vis prasigyvendavo ir prasigyvendavo, nors tu ką. Ir paplito lietuviai, ypač paskutiniu metu, po visą pasaulį, kas žydams taip pat buvo įskaityta į nuodėmes. Pretekstas žudyti štai ir  yra!
Nesu specialistė, tai tik mintys, eilinio mano kartos žmogaus mintys. Mane stebina, kad retai sutinku žmonių, randu moksliškai pagrįstų straipsnių, knygų apie tai, kas vyko ir vyksta visuomenės sąmonėj laikotarpy nuo tų skaudžių įvykių iki dabar. Visuomenėj, kuriai po to, su visu tuo, reikėjo ir reikia gyventi.
Na štai, sumaišiau holokaustą su kapitalizmu, o reziumė nežinau. Gal nė nebūtina jį rašyti dienorašty, juk ne publikai dienoraščiai rašomi. O jei kas ir paskaitys, tepasidaro išvadas pats, ypač jei pasijus esąs protingesnis už mane.
Šio dienoraščio įrašo data? Laikas, kai gyveno mano karta.