Jau nebeskint, bet rinkti einam obuolių iš sodo.
Lyg susapnuotas mename aistras.
Pabirę vaisiai ant dirvono juodo
Prašyte prašosi saldumą jų atrast,
Atmint žydėjimo prašmatnųjį baltumą
Ir bičių dūzgesį rudenėje tyloj.
Čia būta nuodėmių? Tik atlaidai ir sumos
Dievų palaimintoje meilės valandoj.
O šitie vaisiai it lapijos sagos,
Kurias nudraskė vėjas nekantrus.
Ir mano skruostai vėl raudoniu dega,
Nes pažinimas buvo toks saldus...
Senam sode kadaise Rojaus būta.
Ruduo. Atodūsis. Pabirę obuoliai.
Nuo lengvo šypsnio timptelėtos lūpos.
Mes renkam obuolius. Žili, tačiau žvaliai.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Felicija Ivanauskienė
Sukurta: 2016-10-28 15:22:57
Nepaprastai graži Meilės raiška, žodžių ir vaizdų puošnumas, nostalgija, ryškios metaforos ir ilgesingos asociacijos. Tobulas menine ir simboline prasmėmis kūrinys.
Pagarba ir padėka.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-10-26 20:20:22
be galo gražus tas obuolių rinkimas
Vartotojas (-a): delioren
Sukurta: 2016-10-25 16:23:19
Įdomus obuolių rinkimas... Patiko.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2016-10-25 11:15:25
...Lyriškai skambantis ruduo...nuostabu...
Vartotojas (-a): daliuteisk
Sukurta: 2016-10-25 11:04:27
Metų ciklą pakartoja gyvenimo ciklas.
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-10-25 10:53:49
Labai miela. Persipynusios metaforos.Gyvenimas ir nuodėminga aistra. Ir ruduo..bet ne pabaiga :)
Glaudžiu :)