Jau nebeskint, bet rinkti einam obuolių iš sodo.
Lyg susapnuotas mename aistras.
Pabirę vaisiai ant dirvono juodo
Prašyte prašosi saldumą jų atrast,
Atmint žydėjimo prašmatnųjį baltumą
Ir bičių dūzgesį rudenėje tyloj.
Čia būta nuodėmių? Tik atlaidai ir sumos
Dievų palaimintoje meilės valandoj.
O šitie vaisiai it lapijos sagos,
Kurias nudraskė vėjas nekantrus.
Ir mano skruostai vėl raudoniu dega,
Nes pažinimas buvo toks saldus...
Senam sode kadaise Rojaus būta.
Ruduo. Atodūsis. Pabirę obuoliai.
Nuo lengvo šypsnio timptelėtos lūpos.
Mes renkam obuolius. Žili, tačiau žvaliai.