Kai Dievas pasaulį tvėrė,
Matyt, labai skubėjo,
Pavargęs, jau šeštą dieną,
Pamatė – jisai bespalvis,
Tarsi pilkas, tarsi šėmas.
Negražus!
Pasirodė pačiam Dievui,
Tad sugalvojo pažaisti,
Kaip vaikas, paliktas vienas –
Įbėrė į žemės duburį
Baltut baltutėlio sniego,
Keletą dirvos grumstų,
Vaivorykšte pamaišė
Ir paliko suktis...
******
Ir sukasi žemės paletė –
Tiek spalvų, kiek akimirkų,
Žiūri vaikas nustebęs
Ir aš, ant lazdutės parimusi –
Tik spėk pamatyti, pajausti
Tuos miriadus atspalvių –
Nereikia, nereikia, žmonės,
Paduoti vaikui flomasterių!
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-10-19 15:41:34
Įdomus kūrinėlis
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2016-10-19 15:12:20
Visko čia pas jus pilna: ir prasmės, ir žaismingumo, ir polėkio, ir išmintingo romumo... įsuko, pagavo.
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2016-10-19 14:23:13
Puikus įvadinis vaizdinys ir solidus pastebėjimas finale.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2016-10-19 13:40:11
Ir sukasi žemės paletė –
Tiek spalvų, kiek akimirkų,
Žiūri vaikas nustebęs
taip, flomasteriais gamtos spalvos neatkartojamos...
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2016-10-19 13:37:44
Flomasteriai dar nieko, blogiau mobilieji, tada nieko nemato aplink...