Kai Dievas pasaulį tvėrė,
Matyt, labai skubėjo,
Pavargęs, jau šeštą dieną,
Pamatė – jisai bespalvis,
Tarsi pilkas, tarsi šėmas.
Negražus!
 
Pasirodė pačiam Dievui,
Tad sugalvojo pažaisti,
Kaip vaikas, paliktas vienas –
 
Įbėrė į žemės duburį
Baltut baltutėlio sniego,
Keletą dirvos grumstų,
Vaivorykšte pamaišė
Ir paliko suktis...
 
******
Ir sukasi žemės paletė –
Tiek spalvų, kiek akimirkų,
Žiūri vaikas nustebęs
Ir aš, ant lazdutės parimusi –
 
Tik spėk pamatyti, pajausti
Tuos miriadus atspalvių –
Nereikia, nereikia, žmonės,
Paduoti vaikui flomasterių!