Tave sutikau aš prie sielvarto upės –
ten tyliai ant kranto meldeis…
Gelmė atsivėrus atrodė netrukus
įtrauks, bet mane sulaikei.
Pašaukęs vardu, Tu man ištiesei ranką,
neleidai pražūti gelmėj –
padėjai pasiekt man tikėjimo krantą –
nutolo ir liko tėkmėj
tie skausmo verpetai, tos sielvarto bangos –
žinau – jie manęs nepasieks –
esu su Tavim ant tikėjimo kranto
prie mylinčios Tavo širdies...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): verutė
Sukurta: 2016-10-20 14:35:35
Kaip malonu rasti tai,ką pats jauti ir kuom gyveni....nuoširdus ačiū-atiduota visa šlovė Viešpačiui
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2016-10-19 15:26:00
,,Tave sutikau aš prie sielvarto upės –
ten tyliai ant kranto meldeis…
Gelmė atsivėrus atrodė netrukus
įtrauks, bet mane sulaikei.".................žodžiai adoracijai.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2016-10-19 13:51:09
Labai gerai pakomentavo bitėžolė
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2016-10-19 12:52:22
Pavydžiu tokio tikėjimo.Mielos eilės.
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2016-10-19 11:39:54
Jausmai, praaugę žmogaus meilės ribas, virtę žavia adoracine Kūrėją šlovinančia lyrika...
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2016-10-18 23:06:45
Tikrai, labai dvasingas kūrinys, ačiū.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2016-10-18 21:42:26
Dvasingas kūrinys. Patiko. Kažkuo tai priminė Maironį...