Tave sutikau aš prie sielvarto upės –
           ten tyliai ant kranto meldeis…
Gelmė atsivėrus atrodė netrukus
          įtrauks, bet mane sulaikei.

Pašaukęs vardu, Tu man ištiesei ranką,
           neleidai pražūti gelmėj –
padėjai pasiekt man tikėjimo krantą –
          nutolo ir liko tėkmėj

tie skausmo verpetai, tos sielvarto bangos –
          žinau – jie manęs nepasieks –
esu su Tavim ant tikėjimo kranto
          prie mylinčios Tavo širdies...