Dar ne viskas, miela, žodžiais išsakyta,
negaliu pavyti vakaro sparnų,
ten kur saulė tyliai jūron nusirito,
kur gilybėj švyti rūmai gintarų.
Tu Jūratė mano, dieviška undinė,
meilę tau žadėti amžiną galiu,
nors nuo vieno tavo bučinio ugninio
užsimerksiu mirtinu miegu giliu.
Neatleis dievai man mirksnio laimės,
neišvengt, dievaite, žaibo mums ugnies,
jau bangų rūstybėj skęsta mano laivas,
ne tave, mane tik nebūtis palies.
Gal tiktai vilnims bus amžiais mūsų gaila,
gintarus barstys jos dužusios pilies.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Žalvarnė
Sukurta: 2016-10-23 10:22:37
Labai, labai... Ačiū už tai, kad dalinatės...
Vartotojas (-a): Felicija Ivanauskienė
Sukurta: 2016-10-21 10:13:03
Sonetas puikiai atliepia gražiausias klasikinės tautinės lyrikos tradicijos.
Autorius(ė) puikiai valdo stilistines meninės raiškos priemones, jaučia teksto ir rimo tonaciją, geba įtikinamai nuspalvinti kūrinį jo idėją perteikiančiu emociniu fonu.
Kūrinys labai gražus, švelnus, taurus, šviesus ir viltingas.
Pagarba ir padėka.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2016-10-19 13:57:34
Labai gražiai į sonetą sutalpinta baladė. Miela skaityti.
Vartotojas (-a): lašasdangaus
Sukurta: 2016-10-19 10:54:01
Tarsi gintaro trupiniai, eilių vilnimis išsupti meilės žodžiai...
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2016-10-18 23:05:21
Ačiū, kad vėl priminėte šią puikią legendą
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-10-18 20:38:37
puikiai pripėdavote, labai mielos eilės