Dar ne viskas, miela, žodžiais išsakyta,
negaliu pavyti vakaro sparnų,
ten kur saulė tyliai jūron nusirito,
kur gilybėj švyti rūmai gintarų.

Tu Jūratė mano, dieviška undinė,
meilę tau žadėti amžiną galiu,
nors nuo vieno tavo bučinio ugninio
užsimerksiu mirtinu miegu giliu.

Neatleis dievai man mirksnio laimės,
neišvengt, dievaite, žaibo mums ugnies,
jau bangų rūstybėj skęsta mano laivas,
ne tave, mane tik nebūtis palies.

Gal tiktai vilnims bus amžiais mūsų gaila,
gintarus barstys jos dužusios pilies.