žaliaveide
tu šypsaisi,
jaučiu
kada lūpos
apnuogina juoką
jis pasklinda
tylus
vis skaidrėjantis
gyvas
ir krūtinėj atliepia
varpais
lengvas
ošiantis
tyras
aš jaučiu
kaip atmerki akis
basomis atsistoji
ant akmens
tamsoje
pilnatis
kaip plaukais apsikloji
kai suplėšai žodžius
į skutus
baltas juokas
pakyla
krinta žvaigždės
į sielos laukus
į liepsnojantį
šilą
aš jaučiu
kaip brendi
per šalnas
basomis
išsirengus
žaliuose delnuose
slėpdama
saulėm degančius
veidus
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2016-10-19 14:16:33
Tikra poezija, kurios jau buvau pasigedusi. Ačiū.
Vartotojas (-a): lašasdangaus
Sukurta: 2016-10-19 12:18:55
Žodžiai- lyg skaidri tėkmė... gera atsigaivinti. Ačiū :)
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2016-10-18 23:24:12
Toks lengvas ir gilus kalbėjimas...Labai patiko
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-10-18 20:46:07
pajutau eilėraščio dvasią...labai labai
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2016-10-18 17:36:19
Kaip auksiniai jausmo atspindžiai iš spinduliukų suvytas tekstas. Plevenanti virš būties purvynų poezija.
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2016-10-18 17:19:02
Taip lengvai išbarstyti žodžiai - kaip juokas...
Vartotojas (-a): daliuteisk
Sukurta: 2016-10-18 17:02:30
Pasijutau kaip dovanų gavusi - aptikusi anamkaros kūrinėlį. Šviesus žmogus. Ačiū.