tu šypsaisi,
jaučiu

kada lūpos
apnuogina juoką

jis pasklinda
tylus

vis skaidrėjantis
gyvas

ir krūtinėj atliepia
varpais

lengvas
ošiantis
tyras

aš jaučiu
kaip atmerki akis

basomis atsistoji

ant akmens
tamsoje

pilnatis

kaip plaukais apsikloji

kai suplėšai žodžius
į skutus

baltas juokas
pakyla

krinta žvaigždės
į sielos laukus

į liepsnojantį 
šilą

aš jaučiu

kaip brendi 
per šalnas

basomis

išsirengus

žaliuose delnuose
slėpdama

saulėm degančius
veidus