Epigrafas: „
Kur nėr Šviesos, ten Meilė negyvena“.
Kai švelniai švelniai skleidžiasi aušra,
Trapia rasa nušvinta žalias žemės rūmas,
Pirmųjų žemuogių svaigiajam kvapnume
Šviesos Pasaulis bunda už Baltųjų durų.
Šviesos Pasaulis – amžinumo paslaptis
Ir Meilės, tiesiančios rankas į Saulę.
Kol širdys plaka, tol kartoti nenurims
Susitikimo valandų palaimingąjį aidą.
Iš atšiaurių spalvų sugrįžtam į save,
Kelių skirtingų, užmaršties likimų
Į Baltąjį Pasaulį šventumos, – jame
Šviesu nuo Meilės žodžių ir prisiminimų.
Stebuklo šydu Saulės burtai sklis,
Paberdami vaivorykštės spalvas į žemę,
Ir vedina Viltim mus Meilė pasitiks...
...........................................................
Kur nėr Šviesos, ten Meilė negyvena.
© Felicija Ivanauskienė 2016-10-15
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2016-10-16 16:56:37
Labai graži lyrika. Ačiū.
Vartotojas (-a): Papartis
Sukurta: 2016-10-16 16:34:49
Ačiū. Nuostabios mintys, viltingi jausmai.
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2016-10-16 09:56:50
Įtaigus jausmų ir minčių audinys, atveriantis būties esmes, prisiliečiantis prie amžinybės slėpinių ir nemarių vertybių.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-10-16 09:46:35
Kur nėra Šviesos, ten negyvena ne tik Meilė, bet ir Tiesa bei Sąžinė.
Dydis tas, kas geba iš atšiaurių spalvų sugrįžti Baltąjį Pasaulį šventumos.
Labai vaizdingas ir jaudinantis kūrinys su skausminga potekste.
Glaudžiu. Ačiū.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2016-10-15 23:20:15
Labai patiko. Ačiū.