Epigrafas:  „Kur nėr Šviesos, ten Meilė negyvena“.
 
Kai švelniai švelniai skleidžiasi aušra,
Trapia rasa nušvinta žalias žemės rūmas,
Pirmųjų žemuogių svaigiajam kvapnume
Šviesos Pasaulis bunda už Baltųjų durų.
 
Šviesos Pasaulis – amžinumo paslaptis
Ir Meilės, tiesiančios rankas į Saulę.
Kol širdys plaka, tol kartoti nenurims
Susitikimo valandų palaimingąjį aidą.
 
Iš atšiaurių spalvų sugrįžtam į save,
Kelių skirtingų, užmaršties likimų
Į Baltąjį Pasaulį šventumos, – jame
Šviesu nuo Meilės žodžių ir prisiminimų.
 
Stebuklo šydu Saulės burtai sklis,
Paberdami vaivorykštės spalvas į žemę,
Ir vedina Viltim mus Meilė pasitiks...
...........................................................
Kur nėr Šviesos, ten Meilė negyvena.
 
© Felicija Ivanauskienė 2016-10-15