Lieti geltoną rudens lapą,
Raminančiai guodžia tave –
Medis numesdamas paruošė kapą –
Tu priglaudi sudiržusiam delne.
Deja, neilgai guos –
Palietė delną gyvybei užgesus –
Kada paleisi, vėjas sūpuos,
Kol paguldys pas brolius ir seses.
Krenta ir krenta kaip snaigės žiema –
Prieš langus rudens skraistė marga –
Spalvų gausėja naktį ir dieną,
Liks plikos šakos – pilka rudens dargana...
............................................................
Sudėsi į skraistę gėlą, skausmą,
Įvairiaspalvius klevo lapus,
Išvysi vaizdą raminančiai išaustą,
Juo papuoši jausmus savus.
Žalia, geltona – širdžiai ramybė,
Jei skaudžiai slegia rudens vienuma,
Aidintys žodžiai tavo mintyse,
Laiko tėkmėje paguoda – ne tuštuma.
O juk šiame laike nelieka nieko:
Ruduo, slegianti būtis – už langų
Raudanti gamta geltoną paklotą kloja –
Buvo širdžiai miela – pasilieka – graudu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-10-16 09:56:45
Eleginės, vaizdžios ir labai mielos eilės.
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-10-16 00:51:19
Ech... Neišvengiamybė..
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2016-10-15 23:13:30
Toks jau tas ruduo: apima ir liūdesys, ir džiugina spalvos, ir vėl pasirodžiusi saulė
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-10-15 21:09:21
nors ir skausmingas, bet įžvelgiu krislelį vilties