Lieti geltoną rudens lapą,
Raminančiai guodžia tave –
Medis numesdamas paruošė kapą –
Tu priglaudi sudiržusiam delne.
Deja, neilgai guos –
Palietė delną gyvybei  užgesus –
Kada paleisi, vėjas sūpuos,
Kol paguldys pas brolius ir seses.
Krenta ir krenta  kaip snaigės žiema –
Prieš langus rudens skraistė marga –
Spalvų gausėja naktį ir dieną,
Liks plikos šakos – pilka rudens dargana...
............................................................
Sudėsi į skraistę gėlą, skausmą,
Įvairiaspalvius klevo lapus,
Išvysi vaizdą raminančiai išaustą,  
Juo papuoši jausmus savus.
Žalia, geltona – širdžiai ramybė,
Jei skaudžiai slegia rudens vienuma,               
Aidintys žodžiai tavo mintyse,
Laiko tėkmėje paguoda – ne tuštuma.
O juk šiame laike nelieka nieko:
Ruduo, slegianti būtis – už langų
Raudanti gamta geltoną paklotą kloja –
Buvo širdžiai miela – pasilieka – graudu.