Pastovėk įsiklausęs į čežesį —
Vėjo gūsis medžius jau nurėdo.
Ką matai atgalios atsigręžęs?
Laikas nutrina rašmenis, pėdsakus.
Tik atodūsiai drasko krūtinę
Lyg staiga būtų oro per maža.
Kas tave tarsi gėlę nuskynė?
Kokios mintys ir jausenos laša?
Stovim, tylime. Čeža ir čeža
Į purvyną auksiniai, variokai.
Siela purtosi kūno bagažo
Be liūdnumo tai veikt neišmokus.
Priglundu ir jaučiu tavo virpulį
Ir kas tvinksnis berimstantį pulsą.
Nėr valiutos ramybei nupirkti,
Nėr prasmės kumščiais Giltinę pulti.
Mano tikslas — atšviežinti rašmenis,
Atgaivinti benykstančius pėdsakus.
Po pažirusiais lapais gal rasi
Tai, kas būtį padaro ne prėską.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2016-10-13 18:51:02
Tikslingai panaudotos aliteracijos labai sustiprina viso eilėraščio intonaciją, nuotaiką, taip ir girdžiu tuos čežančius lapus, kai per juos brenda Nijolena... Puiku.
Vartotojas (-a): daliuteisk
Sukurta: 2016-10-13 15:07:41
„Pastovėk, įsiklausęs į čežesį"
Ruduo atveria viso, kas sukaupta, vertę ir prasmę, tik reikia mokėti atskirti į purvyną krintančių variokų, aukso čežėjimą.
„Ką matai atgalios atsigręžęs?"
Iš kur imasi kaskart kiti žodžiai, metaforos jau daugelio išsemtai rudenio temai aprašyti?
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-10-13 14:58:53
Stovim, tylime. Čeža ir čeža
Į purvyną auksiniai, variokai.
Labai vaizdingos ir iškalbingos eilės. Puiku !