Pastovėk įsiklausęs į čežesį —
Vėjo gūsis medžius jau nurėdo.
Ką matai atgalios atsigręžęs?
Laikas nutrina rašmenis, pėdsakus.
Tik atodūsiai drasko krūtinę
Lyg staiga būtų oro per maža.
Kas tave tarsi gėlę nuskynė?
Kokios mintys ir jausenos laša?
Stovim, tylime. Čeža ir čeža
Į purvyną auksiniai, variokai.
Siela purtosi kūno bagažo
Be liūdnumo tai veikt neišmokus.
Priglundu ir jaučiu tavo virpulį
Ir kas tvinksnis berimstantį pulsą.
Nėr valiutos ramybei nupirkti,
Nėr prasmės kumščiais Giltinę pulti.
Mano tikslas — atšviežinti rašmenis,
Atgaivinti benykstančius pėdsakus.
Po pažirusiais lapais gal rasi
Tai, kas būtį padaro ne prėską.