O tada pasaulis prabilo apie naują didelį karą. Pirmas tą žinią, tuomet dar tik gandą, į miestelį atsinešė rabinas, tas pats, anąkart nenumiręs ligoninėje. Atsinešė, bet ne visiems tepasakojo, pirma nuėjo pasitarti pas Rachelę. Sutarė, kad nereikia kelti panikos, kol kas tik sekti, kas pasaulyje darosi, susirašyti su giminaičiais užsieniuose. Susirašė, bet nieko guodžiančio nesužinojo, priešingai, žinios darėsi vis neramesnės ir tapo aišku, kad ilgai jų nenuslėpsi, todėl papasakojo saviškiams. Sunerimo, sulalėjo miestelio žydai, rinkosi būreliais, ėjo skeryčiodami rankomis iš vienų namų į kitus, skaitė, aptarinėjo laikraščius, laiškus, o paskui pritilo, mąstė, ieškodami atsakymų į daugybę klausimų, sunkių, nepajudinamų kaip akmenys. Kas bus? Ką daryti? Pralaukti? Juk miestely taip ramu ir su aplinkinių kaimų žemaičiais miestelio žydai nesipyksta, niekas jiems pikto nelinki. Bėgti? Kur? Kas jų laukia, kas priims? Gal bent pasitraukti toliau nuo sienos, kai prasiaus audra, sugrįš namo...

Mąstė, tarėsi, svarstė žydai, bet nieko tikro nesugalvojo. O laikas ėjo.
Nauja siaubo, rūpesčių banga užgriuvo rugsėjy, drauge su karo pabėgėliais iš Lenkijos. Jie pasakojo tokias baisybes, kad buvo neįmanoma patikėti. Amžinoji viltis – o gal? O gal iki mūsų neatsiris, neis vokietis į Rusiją, o juk Lietuva jau po rusu? Miestely taip ramu... Bet ta ramybė buvo apgaulinga. Vieną turgaus dieną miestelio aikštėje kilo triukšmas – visi penki garsieji tų apylinkių mušeikos, nuo seno pridarydavę daugiausiai rūpesčių miestelio policininkui, nuolat keliantys riaušes, muštynes, paskelbė, kad žydai privalo atiduoti savo krautuves lietuviams, užteks plėšti žmones. Apsiginklavę lazdomis suėjo bernai į artimiausią krautuvę, ištempė jos savininką į aikštės vidurį, gerai apkūlė, o prekiauti pasodino saviškį – pataikūnų tiems banditėliams niekada netrūko. Naujai iškeptas pardavėjas visko nori, viską neštųsi namo, bet kiek vienas gali panešti? O ir išeiti bijo, palikti visą tą gerą, nes kas nors kitas, gudresnis, gali užimti jo vietą, todėl pasišaukė namiškius – neškit, tik gerai išslapstykit. Atsirado norinčių pasinaudoti svetimu geru ir daugiau, plėšė, nešė ir iš kitų parduotuvių. Miestelio aikštė bemat ištuštėjo, išsigandę ūkininkai išvažinėjo namo, parsiveždami neparduotas prekes, o tai ir vieną kitą jau seniai nusižiūrėtą taip reikalingą ūkėj daiktą, paslėptą ratuose po šiaudais. Miestiečiai išsislapstė namuose. Ir plėšikėliams pasidarė kažko nejauku, jie tapo tokie matomi tuščiose gatvėse, pasijuto tokie neužtikrinti, kai neliko prieš ką rodyti savo galybę, neliko žiūrovų.

Tą kartą didelė bėda praėjo pro šalį. Nutilo žydeliai, bet visiems buvo aišku, kad tai tik tyla prieš audrą, tik laukiama progos. Su baime ir nerimu dabar žiūrėjo kaimynas į kaimyną, nežinodami, ko galima tikėtis, nors iki šiol gražiai sugyvenę, nebeleido net draugauti vaikams. Tik labai ko prireikus eidavo kaimiečiai į žydų parduotuves, pirko nesiderėdami ir tarsi nepažįstami, nepersimetę, kaip anksčiau, vienu kitu žodžiu, eidavo lauk, o ir žydai turguj mokėdavo permokėdami, kad tik nesusipykus su kaimiečiais.

Tik bene viena Rachelė, tarsi nematydama, nesuprasdama, kas vyksta, ėjo kaip ėjusi kur kviečiama, neskirdama, žydas serga ar gojus, visus gydė vienodai, bet ir ji nutilo, atlikusi, kas priklauso, neužgaišdavo, eidavo namo nematydama žmonių, tarsi gatvės būtų tuščios – pikta ir nelaiminga, tarsi ji viena žinotų kažkokią paslaptį, bet su niekuo ja nesidalindavo. Manykitės patys. Gal pati nenorėdama būti užgauta, gal vengdama versti pasijusti nejaukiai buvusius savo draugus – kas benorėjo skelbtis draugaująs su žyde? Ėjo, ėjo daktarė pas ligonius, važiavo, kai reikėjo, į kaimus – pavargusi, papilkavusiu veidu, tylėdama. Žmonės nutildavo ją sutikę, nulydėdavo sunkiu žvilgsniu ir ji kartą pasakė Helenai, kad jaučiasi taip, tarsi aplinkui žmonių nebebūtų, jie pavirto medžiais. Dabar tie medžiai–žmonės stovi, žiūri į ją ir tyli, bet ji girdi, supranta jų mintis ir tai esąs visai kitas pasaulis, pasaulis, kuriame žmonės tebėra geri, neišduoda draugų ir savo įsitikinimų. Net jei išduoda. Jie bijo, o baimė blogas patarėjas.
Helena nesuprato, ką Rachelė tuo norėjo pasakyti, o klausti neišdrįso. Ji tebegyveno savo skausme,  palaidojusi Lizą, ir žydų sielvartas jai  buvo antroje eilėje. Taip ir pasakė Rachelei:
– Jūs gyvi, o mano mergaitė kapuose.
– Kaip ilgai? – Pažiūrėjo viena kitai į akis ir tik dabar Heleną persmelkė suvokimas, kokia didelė žydų bėda.

Juodvi ir toliau susitikinėjo. Rachelė nepraeidavo pro Helenos namus neužėjusi, kai nebeištverdavo vienatvės, kartais net užmiršdavo ligonius, bet miestelėnai greit suprato, kur jos reikia ieškoti, ateidavo ir išsivesdavo. Kartais pati Helena, ypač jei sužinodavo kokių naujienų, mesdavo nebaigiamus namų darbus, palikdavo vaikus mošos priežiūrai ir išeidavo pas Rachelę.
Ne visada susitikusios juodvi kalbėdavosi, dažniau tylėdavo ir tų patylėjimų joms reikėdavo labiau, negu žodžių, nes žodžiai, jei įvardintų visą tiesą, galėtų tapti žudikais; ištverti buvo įmanoma tik turint žmogų, su kuriuo galima patylėti. Tyla pasakydavo ir tai, kas atrodė neįtikima – tame visą pasaulį apėmusiame blogyje tyla kalbėdavo apie gėrį, tikėjimą, kad ne visada žmonės stovės tylinčiais medžiais, kad jie prabils ir pasaulis juos supras, jais patikės.
Gandai darėsi vis grėsmingesni. Kažkas turėjo įvykti; laikas tirpo.
Helena, apimta negerų nuojautų, vis dažniau dairėsi pro langus, laukdama Rachelės. Ji nežinojo, ką nori jai pasakyti, ką išgirsti iš jos, gal tik dar kartą patylėti, bet jos dar būtinai turi susitikti, nors vien dėl to, kad Helė paklaustų, ką reiškia anas keistas pasakymas, kad geri žmonės neišduoda draugų, net jei išduoda.

Atėjo Rachelė vėlų vakarą, kai vaikai jau buvo sumigę – pavargusi, sulijusi. Perrengė Helena draugę sausais savo drabužiais, užplikė arbatos, susėdo prie šilto mūriuko ir tylėjo, kol kažkas subrazdėjo priemenėj. Rachelė visa įsitempė, sukluso, bet Helena nuramino – tai katinas. Tas subrazdėjimas tarsi pažadino jas – reikia skubėti, nes kitą kartą gali būti ne katinas, o jos dar nieko nepasakė, ką turi pasakyti. Prabilo abi kartu. Rachelė sugriebė Heleną už rankos – leisk man pirmai, tu palauk! Ir ėmė kalbėti, kalbėti – kiek daug ji supratusi!

Visų pirma tai, kad blogis taip pat kaip gėris turi savo prasmę ir yra reikalingas. Reikalinga yra ir tai, kas vyksta dabar, netgi būtina, nes privers pasaulį susimąstyti ir suprasti. Geros valios supratimui pritrūko. Supratimas, išmintis turi kainą, didelę kainą. Kuo didesnis blogis, tuo aukštesnė kaina jam suprasti, o jį įveikti galima tik supratus. Blogis slapstosi, dangstosi, išsisukinėja įvairiausiais būdais. Hitleris žino, kad yra neteisus, kad normaliom sąlygom jam nebūtų leidžiama įvykdyti savo kėslus, todėl jam būtina surasti kaltą, kažką, kam būtų galima suversti atsakomybę už visą blogį ir taip  nukreipti dėmesį nuo savęs.
– Kodėl pasirinko žydus?
Tegu tavęs neužgauna tai, ką pasakysiu:
– Nes siekia dviejų tikslų ir atrasti tinkamą kaltąjį, ant kurio kiekvienas menkysta galėtų  nugiežti pyktį už niekingą savo gyvenimą, ir įrodyti pasauliui, kad protas, kuriuo giriasi žydai, nieko negali prieš jėgą. Natūralu, kad niekas nenori sutikti esąs prastesnis, kai neįveikia protu, siekia įveikti bent jėga.
– Ne, – kalbėjo toliau Rachelė, – nemanau, kad žydai protingesni dėka kažkokios prigimtinės savybės, juos tokius padarė gyvenimo sąlygos, kitaip nebūtų išgyvenę. Jei dabar žydai bus išnaikinti, pasaulis liks brutalios jėgos ir kvailumo karalystė. Laikinai.
– Jėga yra, proto nereikia – kieno patarlė? – Helena neatsakė. Gal nenugirdo, užsigalvojusi apie kažką savą.
Rachelė  kalbėjo toliau, tarsi sau, tarsi niekam:
– Ką daryti? Siekti mokslo, išminties, o ne jėgos viešpatavimo. Netingėti, dirbti. Net šiandien neprarandu tikėjimo žmogumi. Mes, o ir ne vien mes, nes karas pražudo daugybę nekaltų žmonių, esam auka, sąlyga gėrio sugrįžimui. Tik manau, kad per didelė.

Vėl tylėjo. Helena ryžosi, paklausė – kaip tai neišduoda, net išduodami? Tie tylintys medžiai–žmonės?
– Paprastai. Tylėjimo yra keletas prasmių. Sakoma – išduoda tylėdamas, pritaria niekšybei tylėdamas, nepasipriešindamas. Būna, kad tyli pritardamas, bet nenorėdamas dalyvauti, susitepti rankas, tegu kažkas kitas padaro juodą darbą. Pasitaiko, kad žmonės tyli iš gudrumo, norėdami pralaukti, pažiūrėti, kuri svarstyklių lėkštelė nusvers, ir tik tada prisidėti prie stipresniojo arba tylėjimu sudaro sąlygas sustiprėti, įsigalėti blogiui.
Bet būna ir visai priešingai, kai savo tylėjimu žmonės parodo, kad nėra nusikaltėlio pusėje, kad nepritaria, kad mąsto priešingai ir tiki, kad teisybė bus atstatyta, kaltieji nubausti, nors ne dabar, nes dar ne laikas. Tai yra suvokta negalimybė ir pasipriešinimo dabar beprasmybė, nes jėgos aiškiai nelygios ir atviras pasipriešinimas reikštų susinaikinimą, kartu būtų prarandama ir galimybė laimėti ateity. Tie tylintys žmonės yra per silpni pasipriešinti veiksmu, bet pakankamai stiprūs pasipriešinti tylėjimu, nenuėjimu su nusikaltėliais, pajėgūs  išlaukti savo valandos, neišduoti savo teisybės. Tie tylintys medžiai–žmonės savo tylėjime kaupia žinojimą, visas neteisybes, skausmą, bet ir išsaugoja savo teisumo suvokimą, jie būtinai prabils arba perduos priedermę prabilti savo vaikams, bet tam turi ateiti laikas. Jų yra daug, žymiai daugiau, negu blogųjų, bet kol kas ne jų rankose jėgos arsenalas, todėl tyli.

– Nueinantys su nusikaltėliais yra pati žemiausia, niekingiausia, silpniausia žmonių kategorija, – kalbėjo Rachelė. –  Natūralios atrankos būdu pati gamta juos sunaikina arba jie susinaikina patys, nes negali žmogus, koks jis bebūtų, ilgai išgyventi visuomenėje visuotinai pasmerktas – tų, tylinčiųjų. Ant jų krinta ne vien sava kaltė, bet ir kaltė tų, kurių nusikaltimuose jie dalyvavo. Laikas jų kaltę tik didina. Būna, kad jų mirtys atrodo tarsi paprasti atsitiktinumai, bet tai netiesa, jie pasiekia ribą, kai nebepajėgia gyventi ir žūva. Arba nusižudo.
– Ko aš tikiuosi? Dalyvauju lošime. Hele, jei sužinosi, kad man krito bloga korta, nepatikėk. Tiesa, būna geros arba blogos kortos individui, bet bendram kontekste jos visos turi prasmę. Ir nevadink manęs didvyre, nes tai pasirenkama laisva valia, o mano nuomonės niekas neklausia, bet aš bent suprantu kas vyksta. Aš taip aistringai noriu gyventi, būti, kad negaliu įsivaizduoti savo nebuvimo. Netikėk, kai tau sakys, kad manęs nebėra. Netikėk! Ir mokinkis išgirsti tylinčių medžių–žmonių mintis.

Tą naktį Rachelė liko nakvoti Helenos namuose. Rytą kėlėsi neskubėdama, keistai rami, atsisveikindama taip giedrai nusišypsojo ir pasakė:
– Žinai, Hele, jei viso to nebūtų buvę, nebūčiau sužinojusi, koks nuostabus yra laisvės jausmas, savo pranašumo suvokimas. Baimės nebuvimas, nes kvaila bijoti menkystų. Štai, dar tik atiduosiu porą nedidelių skolų ir tapsiu visai laisva, ne taip ir svarbu, gyvenimui ar mirčiai – pasirinks lemtis. Kris korta.