Šį rytą mintys it gyvačių maišas —
Nei ranką kišti, nei kurią ištraukti.
Nebemiegu. Gal keltis pasivaikščiot,
Piktąsias slėpti tarp pirmųjų raukšlių?
O ta viena, kur liečiama įkirto,
Sudrums, kankins ir giedrą dieną nuodys.
Aš piktžodžiausiu — imsiu šauktis mirtį.
Bemiegės naktys, virvės iš paklodžių.
Tu ramini:
Audra tavoj stiklinėj.
Ir mano mintys virs baltais balandžiais.
Iš mūsų šypsenų jie skrido, skrido, skrido,
Neliko raukšlių, dingo piktos angys.
Tarp TEN ir čia nedidelis atstumas,
Bet išlikimui reikia tikslo didžio.
Būtis su Giltine kiekvieną mirksnį grumias.
Draugystės dovanos — kaskart aukštesnis skrydis.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-10-12 19:48:16
tikrai stipri ta Nijolenos audra....kad ir stiklinėj...puikus, gilus, paliečiantis eilėraštis
Vartotojas (-a): daliuteisk
Sukurta: 2016-10-12 01:28:16
Nijolenos eilėraščius visada skaitau kelis kartus. Pirmąjį kartą skubėdama, su nerimu, kaip paauglystėje skaitydavau romanus – dar neįpusėjusi, atsiversdavau pabaigą, kuo greičiau norėdama sužinoti, gera ji ar bloga. Vienas žmogus kartais būna silpnas, bet draugystė daro stebuklus.