Šį rytą mintys it gyvačių maišas —
Nei ranką kišti, nei kurią ištraukti.
Nebemiegu. Gal keltis pasivaikščiot,
Piktąsias slėpti tarp pirmųjų raukšlių?
O ta viena, kur liečiama įkirto,
Sudrums, kankins ir giedrą dieną nuodys.
Aš piktžodžiausiu — imsiu šauktis mirtį.
Bemiegės naktys, virvės iš paklodžių.
Tu ramini: Audra tavoj stiklinėj. 
Ir mano mintys virs baltais balandžiais.
Iš mūsų šypsenų jie skrido, skrido, skrido,
Neliko raukšlių, dingo piktos angys.
Tarp TEN ir čia nedidelis atstumas,
Bet išlikimui reikia tikslo didžio.
Būtis su Giltine kiekvieną mirksnį grumias.
Draugystės dovanos — kaskart aukštesnis skrydis.