Ir aš jau moku, kaip išeiti reikia
Ir negirdėt, kai šaukia grįžt atgal.
Dar guli tėviškėje gimtas slenkstis,
Bet kojos sunkios peržengti jį man.
          
Ir sėdžiu, augantis į sunkią kuprą,
Lyg kraudamas joj lietų atminties,
O prieš akis banguoja, mirga, supas
Sukritę Šklėriai lopšyje širdies.

Gal dar ir bus kažkiek dienų, kai Dievas
Išties man ranką ir kalbės žodžius,
Kad nors ant slenksčio sėdžiu vienų vienas,
Bet paskutinį kartą už visus.

O virš galvos – žvaigždynai danguje,
Bet mano žvaigždės – senio  lazdoje.




P. S.: Šklėriai – mano gimtasis kaimas.