Ugnimi vis dar dega klevai,
Stebuklingas ruduo!
Tiek kentėjai, ilgai keliavai,
O dabar atsiduok.
Liepos auksą išbarsto lengvai
Ir nukloja kelius.
Žino jos, kad auksinai kerai
Mingant rudeniui žus.
Stabtelk, auksu nušvis tau vidus,
Parymok po klevu.
Klevas migdamas dar atsidus
Jaukumu, švelnumu
Ir užlies tavo širdį tyli
Dėkingumo banga,
Aplinka ligi tol nebyli
Uždainuos tau staiga
Ir stovėsi akimirkoj tu
Be kančios, be vilties,
Neturėsi ribų nei krantų,
Tiktai būsi išties
Stebuklinga sava būtimi
Ir ne savo taip pat.
Atsiduok, atsiduok širdimi
Ir sau leiski tuo tapt.
...
Ugnimi dar vis dega klevai,
Stebuklingas ruduo.
Tiek kentėjai, ilgai keliavai,
O dabar atsiduok.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Žalvarnė
Sukurta: 2016-10-14 18:01:19
Myliu rudenį... Labai mielas...
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2016-10-12 13:55:43
Patinka man klevų raudonis. Ruduo stebuklus tebebarsto... Graži lyrika.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-10-10 19:48:03
tikrai tas ruduo stebuklingas...jis toks gražus, užburiantis jūsų posmuose...ačiū
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2016-10-10 18:00:05
gražiai čia apie rudenėlį, bet man ruduo asocijuojasi su pabaiga kažko...Stebuklingu laikyčiau pavasarį, kai viskas atgimsta..
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2016-10-10 11:47:13
Tikrai stebuklingas laikas – ruduo