Ugnimi vis dar dega klevai,
Stebuklingas ruduo!
Tiek kentėjai, ilgai keliavai,
O dabar atsiduok.

Liepos auksą išbarsto lengvai
Ir nukloja kelius.
Žino jos, kad auksinai kerai
Mingant rudeniui žus.

Stabtelk, auksu nušvis tau vidus,
Parymok po klevu.
Klevas migdamas dar atsidus
Jaukumu, švelnumu

Ir užlies tavo širdį tyli
Dėkingumo banga, 
Aplinka ligi tol nebyli
Uždainuos tau staiga

Ir stovėsi akimirkoj tu
Be kančios, be vilties, 
Neturėsi ribų nei krantų,
Tiktai būsi išties

Stebuklinga sava būtimi
Ir ne savo taip pat.
Atsiduok, atsiduok širdimi
Ir sau leiski tuo tapt.
...

Ugnimi dar vis dega klevai,
Stebuklingas ruduo.
Tiek kentėjai, ilgai keliavai,
O dabar atsiduok.