Taip kas rytą tekėt saulė vėlinas,
Pilko rūko tirštėja apklotas.
Atkartoja delne lemties linijas
Lapas rankose klevo gyslotas.
Padalina pusiau liūdną dangų
Paukščių virtinės, noris sustoti.
Ir lydėt, ir žiūrėt lyg į brangų,
Nuramint savo sielą besotę.
Vis dažniau pilki debesys ima
Ir miškus, ir laukus apraudoti.
Per nuplikusį liūdną arimą
Brenda darganos tamsą vilioti.
---
Ant šakų lyg nuraudę iš gėdos
Obuoliai supas, lapų nelikę.
Taip užklups juos ir sniegas, Kalėdos,
O kol kas dar lietaus paklausykim...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2016-10-12 14:00:53
Kol obuoliai dar supas, kol spalvingi lapų tebešviečia, dar lietaus paklausykim...
Graži lyrika.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2016-10-11 21:00:59
Puikios eilės.
Ir pasiklausiau, ir pasvajojau... :)
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-10-10 19:50:27
jūsų posmuose ir lietus atrodo kažkoks romantiškas
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2016-10-10 13:07:07
Rudenėjančios lyrikos pėdos įtaigiai nubėga, nužingsniuoja dalindamos šviesią viltį.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-10-10 12:53:12
Ruduo nėra vien lietus. Jis savo grožiu ir pasakiška atmosfera įkvėpė daug žmonių išsakyti mintis apie rudenį. Kaip spalvingai ir gražiai tarpusavy atsikartoja tai, kas rudenį vyksta gamtoje bei žmogaus sieloje ir tik rudenį galima liūdėti dėl kažko nesusiklosčiusio, nepasakyto, neįvykusio...
Žavingas ruduo! Esant mano sielai sutuoktai su juo, ir jeigu aš būčiau paukštis, skrisčiau aplink žemę, ieškodamas sekančio rudens.
Dž. Eliot
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2016-10-10 11:45:53
Jau ir belieka tik klausytis lietaus ir vėjo